Pirmas mano įspūdis apie Kaliningrado (Karaliaučiaus) žemę buvo slegiantis. Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją. Buvo pažliugęs kovas, miegojome palapinėse ant šlapių šakų, rytą reikdavo gilinti įšalusią apkasų žemę, o kartą pakraupę stebėjome, kaip dumblinoje gilioje baloje skęsta rusiškas tankas su lietuvio karininko vadovaujamu ekipažu… Jam niekas negalėjo padėti. ..
Kaliningrado sritis iki šiol tebėra vienas didžiulis Rusijos poligonas, kuris Maskvai svarbus ne ekonomine ar socialine prasme (čia gi 1991 m. buvo įsteigta Laisvoji ekonominė zona, o ją 1995 m. panaikinus, 1996 m. įstatymu buvo įteisinta Ypatingoji ekonominė zona (YEZ), kuri pradėjo veikti 2006-aisiais su 10 metų pereinamuoju laikotarpiu), o kaip strateginis forpostas prieš Vakarus. Ir štai šis daugiau kaip 15 tūkst.kv. km plotas su 938 tūkst. gyventojų dabar traukia išskirtinį dėmesį.
Kokį? Neskubėkime. Priminsiu tik tai, kad neseniai Nepriklausomybės akto signataras, filosofas R.Ozolas viename laikraštyje išreiškė nuomonę, kad vietoj Kaliningrado srities reikia įsteigti nepriklausomą „Baltijos respubliką“, taip kraštą gražinant į Europą… Kita vertus, vis pasigirsta balsų, jog sritį reikia perimti Lietuvai, ir toks perėmimas būtų neteisėtų Potsdamo susitarimų revizija, tai yra „teisėtas aktas“.
Tad į klausimą „Kam mums tas Karaliaučius?“ taip pat neskubėkime atsakyti. Juolab, kad atsakymas ne toks paprastas.
Šiaip jau Kaliningrado srities, kaip Rusijos eksklavo, teisinis statusas labai jau abejotinas. Minint paskutinės iš trijų Potsdamo konferencijos 60-ąsias metines (ji šalia Berlyno vyko 1945 07 17 – 08 02), tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas teigė, kad „jei tų Rytų Europos teritorijų užėmimas nebūtų paliktas Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, alternatyva buvo tik kitas karas. Vakarai nusprendė palaukti, kol sovietų imperija pati subyrės, ir tai pasiteisino, tik ne taip greitai“.
Kad neprasitęstų karas (Vakarai nuogąstavo, kad nuėjusi iki Berlyno Raudonoji armija „iš inercijos“ žengs toliau) ir dėl šventos ramybės, laukiant SSRS subyrėjimo (laukti teko 46-rius metus), sąjungininkai paaukojo visą Rytų Europą, įskaitant ir Kaliningrado sritį. Trijų pasaulio lyderių aprobuotuose Potsdamo konferencijos dokumentuose (beje, tik neseniai suvokta, kad juose nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija) buvo nurodyta, kad SSRS pavedama laikinai administruoti Kionigsbergą ir sritį, nors sovietų vadovybė sutiko, jog galutinai SSRS vakarinės sienos klausimas bus išspręstas taikos sutartimi tarp sąjungininkų. Bet, kaip 2007 m. magistro darbe rašė Aliona Gaidarovič, sovietų valdžia susitarimų nesilaikė ir gerokai anksčiau inkorporavo Kionigsbergą ir jį supančias teritorijas į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1946 09 05 sritis buvo pripažinta uždrausta pasienio zona ir taip atskirta nuo viso pasaulio.
Jau 1945 m. rugsėjį čia įkurta ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda, kurioje dislokuota apie 300 tūkst. sovietinių kariškių, netrukus atsikėlė apie 20 tūkst. kolonistų iš Sovietų Sąjungos. 1946 04 07 sritis SSRS Aukščiausiosios tarybos įsaku perduota administruoti Rusijos federacinei respublikai, o liepos 4 d. įsaku Kionigsbergas pervadintas Kaliningradu, nors tuometinis AT pirmininkas Michailas Kalininas jokių ryšių su Kionigsbergu neturėjo. Šalyje tuo metu jau buvo Kalinino miestas (taip pavadinta M.Kalinino gimtoji Tvėrė), taip pat Kaliningradas prie Maskvos (dabar Koroliovas). Greičiausiai Kaliningrado pavadinimas gimė, kai AT nariai panorėjo įamžinti birželio 3 d. mirusio savo pirmininko atminimą…
Taip SSRS atiteko trečdalis Rytų Prūsijos. Lietuva esą taip pat negalėjo skųstis: Kuršo lanko dalis ir vadinamasis „Memelio sektorius“ (Klaipėdos kraštas) Maskvos kilniaširdiškai buvo perduotas sąjunginei respublikai. Prieš karą iš lenkų buvo atimtas ir Lietuvai gražintas Vilniaus kraštas. Tokios dovanos įmanomos tik necivilizuotoje neteisinėje visuomenėje, kokia prieš karą ir buvo Europa, pasidalinta dviejų vienas prieš kitą stojusių diktatorių. Kiti trys pasaulio galiūnai per Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijas nulėmė, kokia Europa bus po karo, ir būtent W.Churchillio bei H.Trumano pataikavimas J.Stalinui sukūrė „įšaldytą“ Kaliningrado problemą.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vadovas Vytautas Šilas piktinasi politikų pasiteisinimais, esą Mažoji Lietuva niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, todėl ypatingo dėmesio Kaliningrado kraštui nereikėtų. Mokslininkas primena, kad šios žemės branduolį nuo seno sudarė giminingos lietuviams gentys – skalviai ir nadruviai, kurias į Lietuvos valstybę 1250 m. priėmė karalius Mindaugas. Tik 1276 m. jose įsitvirtino kryžiuočiai. Kunigaikščio Vytauto klestėjimo laikais buvo rengiamasi žygiui ir į šias žemes, kad būtų susigražintas „tėvų palikimas iki Osos upės“.
Didžiosios Lietuvos sąsajos su šiuo kraštu buvo įteisintos 1918 11 30 Tilžės ir 1947 01 15 Fuldos aktuose. Antrajame Fuldos protesto akte reikalaujama nutraukti etninių vokiečių genocidą (pagal 1947 10 11 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo ir Kaliningrado srities“ apie 102 tūkst. etninių vokiečių buvo išvežta į Rytų Vokietiją), o „Mažosios Lietuvos plotą nuo Aistmarių ties Rudkalniu iki Šventainių ties Suvalkais sujungti su Didžiąją Lietuva“.
Bet ar tai pakankamas pagrindas reikalauti Kaliningrado srities perdalijimo? Šiuolaikiniuose santykiuose taip klausimas nekeliamas. Ne todėl, kad, kaip teigia Maskvos propagandistai, neleistina judinti 1975 m. Europos valstybių pasirašyto Helsinkio Baigiamojo akto, nustačiusio žemyno valstybių sienas (po to geopolitinė situacija smarkiai pasikeitė). Netgi ne todėl, kad Vilnius būgštautų, jog tuomet iš Lietuvos bus vėl atimti Klaipėdos ir Vilniaus kraštai (tai taip pat sunkiai įsivaizduojama) ir Vakarams bus grasinama III pasauliniu karu…
Galima kalbėti greičiau apie šios srities demilitarizavimą, ekonominį stiprinimą, jos gyventojų (kokios kilmės jie bebūtų) socialinio gyvenimo gerinimą. Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis dabar prikimšta ginkluotės. Pagal Stokholmo Tarptautinio strateginių tyrimų instituto duomenis (jie surinkti 2007 m. TSTI leidinyje „Karinis balansas“), srityje dar yra 18 trumpojo nuotolio balistinių raketų SS-21, 8 mobilios raketos SS-C1-B, taip pat 837 tankai, 1085 šarvuočiai, 77 naikintuvai, 55 sraigtasparniai, iš kurių 11 – MiG-24 puolamųjų) ir t.t. Maskva nuolat grasina, kad, kaip atsakas į amerikietiškas priešraketinės gynybos sistemas Lenkijoje, krašte bus dislokuotos trumpo nuotolio raketos „Iskander“…
Štai tas pūlinys, kuris nuolat tvinksta ir yra pagrindinis nestabilumo regione židinys. Nuoseklus YEZ stiprinimas, verslo santykiai su Kaliningrado sritimi, kultūrinio baltų paveldo išsaugojimas, galbūt palaipsnis Šengeno zonos migracijos lengvatų suteikimas jos žmonėms taptų tais „step by step“, kuriais lyg laipteliai žengtume į kitas tautines sakralines lietuvių svajones, apie kurias garsiai šūkčioti dar nepribrendo sąlygos ir neatėjo laikas.
One response
Mažoji Lietuva ir Prūsų Lietuva, Pietinė Mažosios Lietuvos dalis
yra Lietuvių Tautos etninių žemių dalis, okupuota SSSR 1945 metais
ir šiuo metu neteisėtai valdoma Rusijos (neteisėtai netgi pagal
vadinamąją “tarptautinę teisę”, sukurtą 1945-46 metais
valstybių-nugalėtojų). Mažoji Lietuva – tai visai ne etninė
Prūsija. Daug kas dėl savo menko išsilavinimo šiame klausime maišo
“politinę” Prūsiją (tai yra vokišką Prūsijos valstybę) su etnine
Prūsija. “Etninės” Prūsijos žemės praktiškai visos buvo prijungtos
prie Lenkijos 1945 metais. Nors ką bendro turi slavai lenkai su
baltais prūsais irgi niekas neaiškino, ir lietuvių nuomonės
neklausė. Prūsų gentys gyveno piečiau Karaliaučiaus (Tvankstos), ir
linija, kuria buvo padalinta Prūsija 1945 metais, iš esmės sutampa
su lietuvių ir prūsų genčių gyventomis istorinėmis ribomis (nors
reikia pasakyti, kad dvi lietuviškos apskritys (Geldapės (1945 m.)
ir Žydkiemio (1951 m.)) iš Prūsų Lietuvos buvo Stalino perduotos
Lenkijai). Pats Karaliaučius (tiksliau Tvanksta) yra ant ribos tarp
prūsiškai šnekėjusių genčių ir genčių, šnekėjusių lietuviškai
(tiksliau, lietuvių kalbos tarmėm) – tai aiškiai matyti iš
vietovardžių (juos kryžiuočiai pakankamai tiksliai yra užrašę). Ir
nereikia painioti vardo “prūsai”, kuris buvo taikomas įvairiais
laikotarpiais labai įvairioms gentims pavadinti. Lygiai kaip lyvių
vardu vokiečiai pavadino visą šiuolaikinę Latviją ir Estiją –
Livonija. Tačiau mes juk nevadiname latvių bei estų “livonais”.
Beje, patys prūsai save taip niekada nevadino – kiekviena gentis
turėjo savo atskirą vardą. Prūsais savo kaimynus, gyvenusius prie
Vyslos žiočių, pavadino lenkai. O iš jų perėmė ir vokiečiai. Mažoji
Lietuva – tai visas Karaliaučiaus kraštas, buvęs Klaipėdos kraštas
ir Lenkijai perduotos Geldapės-Žydkiemio apylinkės. Prūsų Lietuva
kiek mažesnė – tai vokiečių Prūsijos valstybėje buvusios lietuvių
genčių Mindauginės Skalvos ir Nadruvos žemės bei Klaipėdos
apylinkės (iki 1880 m. oficialiai vadinosi Lietuvos vardu –
Littauen, Provinz Lithauen ir pan.). Joje lietuvių valstiečiai iki
1709-1711 m. maro ir po jo sekusios didžiosios vokiečių
kolonizacijos sudarė per 90% krašto gyventojų. Nepaisant vokiečių
kolonistų ir jų kalbos įsigalėjimo, prieš 1-ąjį pasaulinį karą apie
3/4 Prūsų Lietuvos gyventojų dar suvokė esą lietuvių kilmės žmonės.
Šiuo metu Lietuvai priklauso Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis (nuo
1923 m.) – tai yra taip vadinamas “Klaipėdos kraštas”). Pietinė
Mažosios Lietuvos dalis yra 1945 m. užgrobta ir okupuota, o 1946 m.
aneksuota, Rusijos imperijos (tai yra taip vadinamas “Karaliaučiaus
kraštas”). Visa Mažoji Lietuva visada priklausė lietuviams. Štai
Lietuvos Valstybei priklausė ne visada. Bet jau labai sparčiai
artėja ypač rimti geopolitiniai pasauliniai pokyčiai, kurie tame
tarpe galutinai likviduos Rusijos imperiją, ir tada Lietuvos
Valstybė turės visiškai realų šansą atgauti ir kol kas Rusijos
okupuotą Pietinę Mažosios Lietuvos dalį – jei tinkamu momentu
priims tinkamus sprendimus ir imsis aktyvių ir kryptingų veiksmų.
Taip, kaip ėmėsi tokių veiksmų 1923 m. Istorijos nežinantiems
Kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio valdoma Lietuva XIV a. viduryje
tapo galinga valstybe su kuria teko skaitytis ne tik kaimynams.
Šv.Romos imperatorius Karolis IV panoro ją įtraukti į savo įtakos
sferą ir 1358 04 18 pakvietė “garbinguosius ir didinguosius
kunigaikščius” Algirdą ir Kęstutį apsikrikštyti. Šio įvykio
amžininkas vokiečių metraštininkas Heirichas iš Rebdorfo savo
“Analuose” parašė: “Liepos mėnesį vietinis Lietuvos karalius
Kęstutis pasiuntė savo brolį pas viešpatį imperatorių Karolį […]
Tas karalius pažadėjo apsikrikštyti, jei jam bus grąžinta žemė,
kurią iš jo ir jo pirmtakų nukariavo Teutonų namų Prūsijoje
broliai”. Livonijos kronikos autorius Hermanas iš Vartbergo
patikslino: “Lietuviai pareikalavo žemiau nurodytų sienų: pradedant
Mazovija iki Alnos upės ištakų toliau leidžiantis Alna (Alna yra
kairysis Priegliaus intakas) iki įtekėjimo į Priegliaus upę ir
toliau iki pat jūros (Aistmarių); toliau iki sūriosios jūros […]
Be to, jie reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į dykrą tarp totorių ir
rusų ir saugotų juos nuo totorių puolimų…” Šiaurinė Lietuvos
siena su Livonija turėjusi eiti Dauguvos upe iki Aiviekstės, toliau
– Aiviekste iki Lubano ež. XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas,
bendraudamas su į Krokuvą atvykstančiais lietuviais, susidarė
pakankamai aiškią nuomonę: „Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir
žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra
gentainiai“. Lygiai taip pat atrodė ir Vytauto bajorams, 1412 m.
liepą susirinkusiems Veliuonos pilyje. Ragainės komtūro vertėjas
čia išgirdo, kaip kažkoks Nigaila pilyje susirinkusiems kariams
garsiai skelbė, kad jų viešpats kunigaikštis Vytautas Veliuonos ir
Paštuvos pilis pastatęs prieš vokiečių ponus, su kuriais turi daug
reikalų – greitai žygiuos į Ragainę, o paskui – į Karaliaučių, nes
tos žemės anksčiau priklausė Lietuvai ir jas reikia susigrąžinti.
Vytauto bajorai tiesiai pareiškė: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti
Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“. 1413 01 28 į derybas atvykusiam
Vokiečių ordino maršalui M. Kuchmeisteriui Vytautas Didysis į
kryžiuočių pretenzijas, kad Klaipėdos pajūris ir Nemuno žemupys
privalo likti Vokiečių ordino valdžioje (remtasi Mindaugo
dovanojimais) taip atrėžė: “Prūsa taip pat yra mano protėvių žemė,
ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas”. Po
to ironiškai pridūrė: “O kur yra Ordino tėvų palikimas?” Įdomus
faktas, kad savo pretenzijas į Prūsą ir Klaipėdos kraštą
kryžiuočiai grindė Mindaugo dovanojimais (o ne tuo, kad tas
teritorijas jie užkariavo – kaip buvo realiai). Tai yra kryžiuočiai
tuo pačiu oficialiai pripažino, kad tos žemės iš tikro buvo
Mindaugo valdomos (iki padovanojimo kryžiuočiams – kaip “mokestis”
už krikštą). Tai yra labai aiškus patvirtinimas, kad to meto
oficiali kaimyninė valstybė (Kryžiuočių Ordinas) oficialiai
pripažino buvus Lietuvos Valstybės sienas iki Prūsos ir Klaipėdos
imtinai. Istoriją pamiršusiems 1326 m. buvo įvykdytas labai
sėkmingas Gedimino kariuomenės žygis į Brandenburgą (Berlynas buvo
šioje žemėje) ir Frankfurtą prie Oderio. У Дюсбурга, при описании
нападений Витеня и Гедымина на земли ордена, сказано: «Король Литвы
с огромным войском опустошил Samiam i Natangiam». «Витень с 4000
отборных мужей вторгся в Прусскую землю». «Литвины со всей громадой
своего войска подошли тайно и неожиданно к Ragnitam замку».
«Литвины, повторно собрав свое войско, вступили в Добжинское
княжество». «Король (Гедимин) послал другое огромное войско опять
на Ливонию» и т. д. Не ограничиваясь нападениями на пограничные
округи Пруссии, Ливонии и Мазовии, литовцы при Витене и Гедымине
предпринимают продолжительные военные походы вглубь неприятельских
земель; Так, в 1292 г. Витень опустошил землю Ленчицкую. В 1306 —
1307 г. Витень опустошил земли Калишскую и Серадскую, лежавшие в
глубине и на западной окраине Польши. В 1323 г. Гедымин предпринял
удачный поход в область города Ревеля. В 1326 г. Гедымин вторгнулся
в Брандебургскую мархию, расположился станом у Франкфурта на Одере
и опустошил обширную область вокруг этого города. “Литовцы не
удовлетворяются, как до того времени, грабежом неприятельской
территории, но осаждают города, берут приступом укрепления,
воздвигают стенобитные машины и располагают правильные лагери.”
Išvada Vadinamoji “Karaliaučiaus sritis”, o iš tikro Mažosios
Lietuvos pietinė dalis, yra Rusijos imperijos neteisėtai užgrobta
ir valdoma kolonija. Todėl ši teritorija turi būti dekolonizuota,
kaip ir visos kitos Rusijos imperijos užgrobtos kolonijos. Tačiau
akivaizdu, kad tai bus įmanoma atlikti tik galutinai likvidavus
pačią imperiją. Įvairūs požymiai rodo, kad tai įvyks jau gana greit
– ir štai tuo momentu Lietuvos Valstybė neturi “miegoti”, o labai
energingai veikti, kaip ir 1923 m., kada Lietuva susigrąžino
Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį (vadinamąjį “Klaipėdos kraštą”).
_________________