Sovietinis ilgesys būdingas ne tik plačiosios Rusijos ar kaimyninės Baltarusijos augintiniams. Tarptautinio tyrimų centras „The Pew“ ištyrė pokomunistinių šalių gyventojų nuotaikas per šį dešimtmetį. Paaiškėjo, kad Rytų Europa po euforijos dėl žlugusio komunizmo išgyvena abejonių arba anų laikų ilgesio metą. Net 48 proc. lietuvių manė, kad dabartinė ekonominė padėtis yra daug blogesnė negu sovietų laikais, 78 proc. jų tvirtino, jog demokratines vertybes keistų į materialinę gerovę, ir apskritai stipri ekonomika yra svarbiau negu tikra demokratija.
Jau tokia žmogaus prigimtis: jis su nostalgija prisimena visa – gera ir bloga, kas jam dalyvaujant vyko praeityje. Štai kokia romantiška piemenystė: brendi per šaltą rasotą žolę paskui karvių bandą, basas kojas gelia, bet pašildai jas tik ką paliktoje gyvulio „bandelėje“ ir toliau eini per ryto rūką saulės pasitikti (tai iš tėvo pasakojimo). Susirenka žeminėje partizanai Kūčių vakarą, ir nors miške pūga ūžauja ir priešas nesnaudžia, visi sukalba maldą ir susikaupę valgo šykščią šventą vakarienę (iš partizano prisiminimų). Ryte dar užmiegotomis akimis stojame prie staklių, ūžia mašinos, šmaikštauja vyrai, prisimindami vakarykščius nuotykius, o paskui visi eina į gamyklos valgyklą, kad po sočių pietų vėl kibtų į darbą ir garbingai įvykdytų prisiimtus papildomus socialistinius įsipareigojimus (iš jauno darbininko autobiografijos)…
Neskubėkime šaipytis iš tokių prisiminimų, nes praeities romantizavimas būdingas kiekvienam. Taip mes tarsi sukuriame tvirtesnį pamatą, ant kurio statome šiandieną ir lengviau pernešame jos sunkumus. Bet svarbu štai kas: ar mes mokomės iš praeities, ar atskiriame pelus nuo grūdų ir kokias išvadas darome ateičiai?
Spaudoje skaičiau, kad maždaug 350 Kremliaus darbuotojų buvo pakviesta į naujametinį pokylį, kuriame turėjo dalyvauti Leonido Brežnevo ir kitų to meto veikėjų antrininkai, lietis nostalgiškos sovietinės dainos, virš Kremliaus žvaigždžių šaudyti fejerverkai ir t.t. Tvirtinama, kad pokylio idėjai pritarė pats D. Medvedevas, nes V. Putinas to būtų neleidęs – jis pernelyg rimtai vertina SSRS laikus (čia prisimenama jo frazė, kad SSRS subyrėjimas yra „viena didžiausių geopolitinių katastrofų“). Galbūt masinis šventinis renginys vyko ir su ironijos priemaiša, tačiau iš esmės jis skatina nostalgiją SSRS laikams, tam 18 m. stagnacijos periodui, kai „imperijai molinėmis kojomis“ vadovavo L. Brežnevas, o gal ir J. Stalinui, kurio valdymas šiuolaikiniuose Rusijos istorijos vadovėliuose taip pat dažnai idealizuojamas.
Taigi, kaip čia neprisiminsi legendinės grupės „The Beatles“ dainos „Back in the U.S.S.R.“ („Atgal į SSRS“), sukurtos dar 1968 m. Johno Lennono ir Paulo McCartney ir įrašytos albume „Mother Nature‘s Son“ 1976 m. (pačią dainą ir jos tekstą galima rasti www.elyrics.net). Joje nėra politikos. Tekste minimos Ukrainos, Gruzijos ir Maskvos merginos, dėl kurių verta grįžti į Sovietų Sąjungą. Iš tiesų tai buvo 6-ojo dešimtmečio pabaiga, kai L. Brežnevas buvo pačiame jėgų žydėjime, ir SSRS net nekvepėjo „perestroika“ ar „glasnost“. Jūsų apžvalgininkas tada tik ką sulaukė pilnametystės ir buvo pašauktas į sovietinę armiją, kurią, nepaisant dalinyje tvyrojusios antipatijos šauktiniams iš Baltijos respublikų, taip pat prisimena su gera doze romantikos…
Apskritai gruodis SSRS buvo lemtingas. Formaliai ji buvo sukurta 1922 12 30 pirmajame Tarybų suvažiavime, tačiau pilnateise sąjunga tapo tik 1923 07 06, kai Rusija privertė Baltarusiją, Ukrainą ir V. Lenino iniciatyva 1922 03 12 iš Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano sudarytą Užkaukazės federaciją pasirašyti prisijungimo aktą. Bet ši federacija gyvavo tik iki 1936 m., ir pagal tais metais priimtą SSRS konstituciją šios trys respublikos automatiškai įsiliejo į Sovietų Sąjungą.
Reiktų priminti, kad po bolševikinio perversmo Rusijoje ir Lietuva iš naujo buvo mėginama įtraukti į būsimą imperiją. 1918 m. gruodį į Lietuvą įsiveržus vokiečius vejančiai Raudonajai armijai, jau gruodžio 8-ąją buvo suformuota Lietuvos revoliucinė vyriausybė, vadovaujama V. Mickevičiaus-Kapsuko. 1918 12 22 Tarybų Rusijos „sovnarkomas“ pripažino Lietuvos tarybų respubliką, o sausį V.Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė pradėjo dirbti Vilniuje. V.Lenino pasiūlymu mėginta pakartoti ir Užkaukazės variantą: bolševikų ir lenkų karo įkarštyje 1919 02 27 sudarytas vadinamasis „Litbelas“ – Lietuvos ir Baltarusijos socialistinė respublika, kuri nustojo egzistuoti jau rugpjūtį, lenkams išstūmus Raudonąją armiją.
Perėjusi ugnį ir vandenį, SSRS iširo 1991 12 25. Tądien atsistatydino M. Gorbačiovas, nuo 1985 m. pamažu žengęs reformų keliu ir jam pačiam netikėtai išardęs 69-rius metus gyvavusią imperiją. Sovietų Sąjungos laidotuvės įvyko gūdžioje Belovežo (Baltvydžio) girioje, Viskulių kaime, kur dažnai pamedžioti ir palėbauti apsistodavo vietos nomenklatūra, aukšti partiniai pareigūnai iš Maskvos bei kaimyninių respublikų. Taigi, čia 1991 12 08 buvo pasirašytas susitarimas, kuriame konstatuotas Sovietų Sąjungos suirimas ir skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) – regioninio buvusių sovietinių respublikų susivienijimo – sukūrimą.
Kitaip dar Minsko susitarimu vadinamą dokumentą pasirašė tuomečiai Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai Stanislavas Šuškevičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas. Susitarimas trijų valstybių parlamentuose ratifikuotas gruodžio 10–12 d. Tai buvo vienas steigiamųjų NVS dokumentų, jį papildė 1991 12 21 pasirašytas Alma Atos protokolas: prie Sandraugos prisijungė dar aštuonios buvusios sovietinės respublikos. Taigi, joje jau buvo visos 12 sovietinių respublikų, išskyrus Baltijos šalis. Gruodžio 31-ąją SSRS oficialiai nustojo egzistavusi „kaip tarptautinės teisės subjektas bei geopolitinė realybė“, o jos teises ir įsipareigojimus perėmė Rusijos federacija.
Šie istorijos faktai daugiau ar mažiau žinomi. Bet juos kartoti yra prasmės, nes tokie SSRS istorijos vingiai mus tarsi perspėja, kaip gyvenome, su kuo sugyvenome, ko pasimokėme. O išblaškyti nuo nostalgijos mums padeda, tiesa, senokai, 2009 m. pradžioje, bet įsimintini garsaus Rusijos TV žurnalisto ir patriotiniu vadinamo judėjimo „Tėvynė – Didžioji Rusija“ lyderio M.Leontjevo ištarti žodžiai. Šio judėjimo susirinkime Nižnij Novgorode jis pareiškė, kad didžiuma Baltijos šalių elektorato – nacistai, ir „jie sulauks, kai mūsų tankai vėl stovės Rygos centre“. Kaip kitados A. Nevzorovas (beje, jie kartu išleido knygą „Tvirtovė „Rusija“, kurioje iškraipo kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius Vilniuje ir kitų Baltijos šalių sostinėse), M. Leontjevas ragina vėl užkariauti Baltijos valstybes ir išnaikinti etninius vietos gyventojus.
Dabar radikali Kremliaus retorika Baltijos šalių atžvilgiu (nėra abejonių, kad ji toleruojama aukščiausiu lygiu) kiek prislopusi, tačiau antai šiuo metu Rusijos nacionalistai pasisuko į tariamus smurtautojus iš Kaukazo – į atstovus tų pačių Užkaukazės federacijos respublikų, kurias 1922 m. taip viliojo į SSRS. Šiandien Rusijoje siaučia pavojingas mišinys – nacionalizmas ir fašizmas, interneto laikraštyje „Versija“ rašė Rytų Europos tyrimų centro ekspertas Rinalds Gulbis. Rusija iš tiesų nusidažiusi raudonai ruda spalva.
Šioje šovinizmo kakofonijoje ima ir pasigirsta nostalgiški šūkiai „Atgal į SSRS“, kurioje nebuvo draudžiamų mitingų, ošė taikūs darbo žmonių paradai, klestėjo tautų draugystė ir planinė ekonomika. Klestėjo, kol nesužlugo. Bet tas sovietinis ilgesys būdingas ne tik plačiosios Rusijos ar kaimyninės Baltarusijos augintiniams. Pernai neteko skaityti, bet štai radau pernai lapkritį apžvalgininko Tomo Vilucko komentuotą tarptautinio tyrimų centro „The Pew“ surengtą apklausą.
Centras ištyrė pokomunistinių šalių gyventojų nuotaikas per šį dešimtmetį. Paaiškėjo, kad Rytų Europa po euforijos dėl žlugusio komunizmo išgyvena abejonių arba anų laikų ilgesio metą. Net 48 proc. respondentų manė, kad dabartinė lietuvių ekonominė padėtis yra daug blogesnė negu sovietų laikais, 78 proc. jų tvirtino, jog demokratines vertybes keistų į materialinę gerovę, ir apskritai stipri ekonomika yra svarbiau negu tikra demokratija, kurios neatsipjausi ir neįsidėsi į burną.
Kitaip sakant, didelė dalis tautiečių gyvena Lietuvos SSR idilėje. Tai kolektyvinė amnezija arba atmetimas visko, kas susiję su nepritekliais, tuščiomis parduotuvių lentynomis, deficitinių prekių talonais, tūkstantines eiles būstui gauti ar automobiliui įsigyti, jau nekalbant apie žodžio laisvę ar teisę rinkti ir pasirinkti.
Taigi, norite į SSRS? Į tą, kuri 1940 06 15 okupavo mūsų šalį ir pavertė ją Lietuvos SSR? Kai gyvenome vienpartinės kontroliuojamos ar valdomos sistemos rėmuose. Kai sąvoka „demokratija“ tebuvo kapitalistinio pasaulio prasimanymas. Kai žmogus žmogui buvo „brolis, bičiulis, draugas“, o tautos – „sesės“. Jeigu to ilgitės, tai tikrai verta apsilankyti panašiame į minėtą Kremliaus pokylį arba bent pabuvoti komunistiniu stiliumi įrengtame Maskvos restorane „Kalavijas ir skydas“, kuriame tiksliai atkurta kai ką šokiruojanti, o kai ką maloniai apsupanti sovietinė atmosfera.
