Jūs dar prisimenate žodžius, pasakytus JAV prezidento George’o Walkerio Busho nuo Rotušės laiptų, kai jis 2002 m. lapkričio 22–ąją atvyko į Vilnių? „Bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“, – tarė jis šeštadienio rytą į aikštę susirinkusiai didelei miniai. Tada visi buvo apsalę, nors į NATO mes įstojome tik po pusantrų metų. Nors imk ir priglausk prie širdies galingiausios pasaulio valstybės vadovą…
Tai prisiminiau ne dėl to, kad artėja aštuntosios šio vizito ir šių svarbių žodžių metinės. Visai dėl kitko. Dėl lapkričio 2–ąją vyksiančiųjų vadinamų „tarpinių“ Amerikos Kongreso rinkimų. G.W.Bushas – respublikonas, o prognozuojama, kad per šiuos rinkimus jie ims viršų tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Kitaip sakant, tuomet neblogai sužaidęs lietuvių tautiniais jausmais (užtikrinti saugumą – didžiausias kiekvieno žmogaus gero gyvenimo garantas), respublikonų lyderis ilgiems laikams partijos simboliui Drambliui pelnė visapusiškas simpatijas…
Kaip sušvytuos politinė švytuoklė?
Lapkričio 2 d. amerikiečiai rinks 435 Atstovų rūmų narius ir 37 senatorius. Pagal paskutinę „Gallup“ apklausą 56 proc. rinkėjų remia respublikonus, o 38 proc. – demokratus. Interneto laikraščio „Politico“ apklausos duomenimis, tas atotrūkis bus mažesnis: 47 proc. respondentų pasirengę balsuoti už konservatorišką Dramblį, o 42 proc. – už liberalųjį Elnią. Į dviejų tradicinių JAV partijų rungtynes įsiveržė ir vadinamasis Arbatos judėjimas („Tea Party“) – radikali dešinioji ir dažnai rasistinė sunkmečiu gimusi ir milijardierių remiama politinė jėga, už kurią balsuotų 15 proc. rinkėjų, tai yra atimtų tiek pat vietų Kongrese ir gerokai sukomplikuotų demokratų galimybes.
Dabar Senate demokratai turi 17 vietų pranašumą ir maždaug 40 atstovų daugiau žemuosiuose Kongreso rūmuose. Nuo Antrojo pasaulinio karo prezidentinė partija paprastai prarasdavo vidutiniškai 24 savo atstovus Atstovų rūmuose ir kokius 4 – Senate. Ta švytuoklė sušvytuos ir dabar, bet analitikai prognozuoja, kad B.Obamos demokratai šįkart nukentės dvigubai daugiau. Nors Senate, kuris 67 balsų dauguma turi ratifikuoti visus tarptautinius susitarimus (dabar kalbama apie pritarimą JAV ir Rusijos Strateginės ginkluotės apribojimo sutarčiai (SGA), respublikonai aiškios persvaros ir nesitiki, tačiau savo pozicijas jie sutvirtins labiau, negu 2006 m. tai padarė jų varžovai.
Elektroniniuose žinynuose primenama, kad nuo tada, kai 1856 m. Respublikonų partija iškėlė savo pirmąjį kandidatą į prezidentus Johną Fremontą, 18 iš 29 JAV prezidentų buvo respublikonai. Partijai priklauso 28 iš 50 gubernatorių postų, ji kontroliuoja 20 valstijų įstatymų leidžiamuosius organus (o Demokratų partija – 19).
Amerika pasirengusi revizijai
Laikraštis „The Washington Post“ rašo, kad, jei rinkimus laimės Respublikonų partija, B.Obamos užsienio politikai gali ateiti saulėlydis. Pirmiausia santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtukas bus atleistas, ir tuomet nežinioje pakibs atnaujintos SGA–1 ratifikavimas (sutartis nustojo galioti pernai gruodžio 7 d., bet buvo metams pratęsta). Prezidentui teks įšaldyti planus išvesti kariuomenę iš Afganistano iki kitų metų liepos. Šis žingsnis B.Obamai būtų ypač skausmingas, nes JAV karas su Talibanu glaudžiai susijęs su Rusija.
Kita vertus, pasikeitus jėgų santykiui Kongrese, jis būtų priverstas sugriežtinti Amerikos poziciją Irano atžvilgiu, taip pat sumažinti spaudimą Izraeliui jo derybose su palestiniečiais. Dar skaudžiau, kad respublikonai reikalautų užimti griežtesnę laikyseną reaguojant į Kinijos iššūkius, ypač šiai nuolat smukdant juanio kursą, kuris tik didina Vašingtono skolą Pekinui ir kenkia doleriui. Ant Kapitolijaus kalvos suabejotų demokratų planais iki kitų metų pabaigos visiškai išvesti JAV kariuomenę iš Irako.
Bet amerikiečiams svarbiau yra šalies ekonomika. B.Obama per savo rinkimų turnė po šalį gąsdino rinkėjus, kad laimėję rinkimus respublikonai „lyg dramblys per krištolo parduotuvę“ pereis per demokratų vidaus iniciatyvas: esą jie 20 proc. sumažins finansavimą švietimui, vėl prikurs mokestinių lengvatų, naudingų vos 2 proc. visų gyventojų sudarančiai turtingųjų klasei, atšauks taip sunkiai išvargtą sveikatos reformą ir t.t.
Pagyrimai irgi malonūs…
Mus domina kitkas: kuo žvelgiant iš Vilniaus skiriasi simboliniai Dramblys ir Elnias? Jeigu atmesime prieš aštuonerius metus gimusias simpatijas G.W.Busho respublikonams, šiandien to skirtumo ir nepastebėsime. Na, 2008 m. lapkričio 17 d., iškart po prezidento rinkimų Amerikoje, įsigaliojo JAV bevizis režimas Lietuvai, ir tai jau ne B.Obamos nuopelnas.
Demokratų kontroliuojami Baltieji rūmai vis pagirdavo Lietuvą, kad ji uoliai vykdo savo misijas „karštuose“ pasaulio taškuose, ypač Afganistane. Šių metų liepos 23–iąją paminėjome JAV paskelbto dokumento, kuriuo nebuvo pripažįstama Baltijos šalių aneksija ir okupacija, 70–ąsias metines. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton savo kreipimesi pažymėjo, kad Amerika Baltijos šalis laiko svarbiomis partnerėmis, NATO sąjungininkėmis ir gyvu įrodymo to, ką gali pasiekti demokratija.
Vašingtono ir Vilniaus santykiai gali keistis nebent geopolitine prasme. Kažin ar kas abejoja, kad Lietuvai bus tik lengviau, jeigu šiltės JAV ir Rusijos santykiai, kad arčiau Vakarų pasislinks A.Lukašenka, kad Ukraina ar Gruzija toliau dirbs namų darbus, artėdamos transatlantinių struktūrų link, kad pagaliau augs Lietuvos ir JAV ekonominis bendradarbiavimas (pernai Lietuvos eksportas į JAV sumažėjo 32,4 proc., o importas iš Amerikos – net 60,4 proc.).
Kvapelis sklinda iš Vilniaus
Jeigu šie santykiai turi trūkumų, tai gal pirmiausiai pažvelkime į juos iš savo varpinės ir apsidairykime savo kieme. Nereikia pervertinti, bet kartu nelengva suprasti kai kurių mūsų vadovų užsienio politikos viražų. Prezidentė apžvalgininkų ir politikų jau buvo kritikuojama dėl atsisakymo vykti į Prahą susitikti su B.Obama, o pasiaiškinimas buvo pateiktas dar miglotesnis: neva dėl nepritarimo JAV ir Rusijos nusiginklavimo deryboms, kurios esą „gali neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų“.
Dar didesnį ažiotažą sukėlė Prezidentės kalba, kad neva iki šiol Lietuva buvo JAV politikos įkaitė, bet nuo šiol ji vykdys nepriklausomą užsienio politiką ir atsižvelgs tik į savo interesus. Gal tai buvo tik „piarinis“ produktas lietuviškai auditorijai, blogai užmaskuotas priekaištas V.Adamkaus regioninio konsultanto vaidmeniui, gal reveransas Maskvai, gal leista suprasti, kad ES, o ne JAV yra pagrindinis Lietuvos partneris…
Žodžiu, iš Vilniaus pakvipo JAV ir Lietuvos santykių svilėsiais, bet, atrodo, nei Vašingtono demokratai, nei respublikonai jų neužuodė arba nudavė, kad mažytis Baltijos „gintarėlis“ jokio kvapo ir negali skleisti.
Kitaip sakant, politinės valdžios švytuoklė Amerikoje kol kas niekaip neįsiūbuoja mūsų santykių laivelio. Tikėsimės, kad jų nesumindys nei sunkiasvoris Dramblys, nei ragais nesutaršys Elnias ir kad mes liksime solidūs bei solidarūs.
