Prisimenate, kaip vasaros karščių išvakarėse mus nokautavo dvigubas nusivylimas: į konferenciją Vilniuje atsisakė atvykti ilgai laukiamas Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, o paskui – ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Tiesa, Vokietijos vyriausybės vadovės neatvykimo priežastys buvo lyg ir pateisinamos: tomis dienomis nelauktai atsistatydino šios šalies prezidentas. Apžvalgininkai net susiejo abu šiuos charizmatinius lyderius: V.Putinas apsilankys Vilniuje, jei čia bus galimybė susitikti su A.Merkel…
Taigi, lietuvių „vilionės“ birželio pradžioje nepasiteisino, ir įvairūs analitikai liejo krokodilo ašaras, esą iš ekonominio liūno neišbrendanti ir visaip Rytų kaimyno skriaudžiama Lietuva apleista dar ir pasaulio lyderių. Kaip kandžiai pajuokavo vienas humoristas, masinio suicido vertas nusivylimas…
Bet štai po trijų mėnesių, rugsėjo pradžioje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel su vienos dienos, teisingiau – pusdienio, vizitu aplankė Lietuvą ir demonstravo jai visokeriopą paramą, bet vengė konkrečių pažadų.
Abstrakti parama energetikai
Priminkime, ką tomis dienomis skelbė naujienų agentūros. Po vizito žurnalistams Vokietijos kanclerė tvirtino, kad susitikime su Prezidente D.Grybauskaite buvo daug dėmesio skirta energetikai. “Daug kalbėjomės apie ES energetikos politiką, apie energetikos padėtį Lietuvoje, kokia ji yra”, – sakė A.Merkel.
Vokietijos vyriausybės vadovė pripažino, kad energetikos situacija Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse “nėra gera, nes šios valstybės yra pernelyg izoliuotos”. Todėl, pasak A.Merkel, artimiausioje ES vadovų taryboje bus kalbama, kaip integruoti Latviją, Lietuvą į europietiškas energetikos sistemas. “Suprantu, kad Lietuvoje norima energetikos šaltinius diversifikuoti. Tai sveikintini planai. Tačiau visi projektai yra labai akylai stebimi. Žinoma, ateityje visos ES šalys turi turėti bendrą energetikos rinką”, – kalbėjo ji.
Vokietijos kanclerė patvirtino, kad jos šalis politiškai remia naujos atominės elektrinės Visagine statybas. “Jau kai buvo uždaroma Ignalinos elektrinė, mes pareiškėme, kad remiame naujos modernios elektrinės statybą, jeigu Lietuva to norės. Visada tai sakėme. Tai mūsų politiškai remiamas statinys”, – sakė A.Merkel. Paskui ji bandė paaiškinti terminą „politiškai“.
Anot kanclerės, nėra garantijų, kad vokiečių energetikos, statybos ar kitokios įmonės dalyvautų Visagino elektrinės statybose. “Dėl investuotojų dalyvavimo reikia kalbėti su privačiomis bendrovėmis”, – sakė A.Merkel ir leido suprasti, kad Vokietijos valdžia padės Lietuvai ieškoti ryšių su potencialiais investuotojais.
Savo ruožtu Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėkojo Berlynui už paramą Lietuvai, ketinančiai Visagine statyti naują atominę elektrinę. Ji taip pat išreiškė viltį, kad Vokietijos verslas irgi kokia nors forma dalyvaus įgyvendinant šį projektą. “Norėtume, kad Vokietija turėtų rimtą interesą dalyvauti netgi ir statyboje. Mes lauktume europinių investuotojų šiame projekte. Bet labai svarbus ir politinis, europinis palaikymas. Nauja atominė elektrinė politiškai vertinama labai teigiamai, jau tai yra labai rimtas palaikymas tokios šalies kaip Vokietija”, – po susitikimo su A.Merkel žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.
Lieka daug „kodėl“
Nekonkrečias Vokietijos kanclerės nuostatas mėnraščio „Valstybė“ apžvalgininkas Darius Varanavičius aiškina geopolitiniais Berlyno rūpesčiais. Rugpjūčio numeryje rašydamas apie pragmatinį Vakarų požiūrį į energetines Europos problemas, jis pastebi, kad šiandien aktyviai deklaruojama, jog Vokietija entuziastingai vertina Lietuvos bei Latvijos jungties su Švedija projektą, kuriam jau pažadėta ES parama. Toks pat vokiškas entuziazmas lydi ir suskystintų dujų terminalo planus. Turint omenyje, kad kartu su Paryžiumi, su kuriuo Vilnių sieja D.Grybauskaitės pasirašyta strateginio bendradarbiavimo sutartis, Berlynas yra “pirmasis ES smuikas”, tokios pozityvios nuostatos yra labai svarbios, ypač atsižvelgiant į tą politinę, ekonominę bei energetinę įtampą, kuri vis dar jaučiama iš Rytų, nepaisant viso naujojo lietuviško pragmatizmo.
Bet kodėl Berlynas toks abejingas Vilniaus intencijoms?
Pastaruoju metu, aiškina apžvalgininkas, Vokietijos dėmesį prikaustė tokie finansiniai “neklaužados” kaip Graikija ir energetiniai projektai Rytų Europoje. Berlynas laužo galvą dėl globalaus ES vaidmens pasaulyje, kuriame šiandien matome naują Rusijos bei JAV santykių etapą bei vis augančią Kinijos galią. Akivaizdu, kad Berlynas nėra suinteresuotas plaukti vienos iš šių šalių įtakos farvateryje, todėl lieka logiška išeitis – stiprinti ekonominį ir politinį ES konkurencingumą, į šalį atstumiant atskirų, ypač mažų, valstybių nacionalinius interesus. Šiaip ar taip Vokietija skiria didžiausią finansinį indėlį į ES biudžetą ir nori, kad jis atsipirktų bent energetinėmis protekcijomis. Štai kodėl galima suprasti kanclerės nenorą kreipti didesnį dėmesį į Baltijos šalių protestus dėl projekto „Nord Stream“.
Tačiau galima įžvelgti ir kitą medalio pusę, rašo D.Varanavičius. Jei jau Berlynas deklaruoja savo strateginę paramą Baltijos šalims, įdomu, kodėl, tariantis dėl to paties “Nord Stream”, nebuvo pareikalauta, kad galimos jo atšakos pasiektų ir rytinius ES pakraščius. Tiesa, rusiški vamzdžiai per kartais maištaujančios Baltarusijos teritoriją pasiekia ir mus, tačiau Berlyną kažin ar domina, kodėl Lietuva, geografiškai būdama gerokai arčiau Rusijos, už tas pačias gamtines dujas moka brangiau nei ekonomiškai kur kas galingesnė Vokietija. Didesnio rūpesčio A.Merkel nekelia ir rusų bei baltarusių planai uždaryti Lietuvą į savotiškus branduolinių jėgainių gniaužtus, jau nekalbant apie tai, kad vokiečių kompanija “Nukem”, turėjusi rūpintis Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbais, jiems realiai “neįsivažiavus”, perėjo į rusiško kapitalo rankas.
Konkrečiau – apie bevizį režimą su Rusija
Susitikime su Vokietijos kanclere daug kalbėta apie prasidėjusio ES politinio sezono problemas. Vokietijos kanclerė pareiškė, kad abi valstybes sieja “glaudus bendradarbiavimas ES lygmeniu – Lietuva remia mus, mes remiame Lietuvą, mes daugeliu klausimų apsitariame”.
Ypač opūs ES bei Lietuvos santykiai su Rusija, nes Lietuva yra tarsi tarpukelyje tarp dviejų šių galybių. A.Merkel tvirtino, kad su Maskva dera palaikyti glaudžius ir gerus santykius. “Kuo geresni tie santykiai, tuo palankiau galės vystytis visos ES valstybės”, – teigė ji. Tiesa, Vokietijos kanclerė sutiko, kad ES valstybių ir Rusijos santykiai komplikuoti, esama nesutarimų, ypač demokratijos vystymo, žmogaus teisių palaikymo srityse.
Vis dėl to geranorišką bendravimą su Rusijos vadovais A.Merkel laiko viena svarbiausių sąlygų vystant dvišalius santykius: “Visuomet sakiau, kalbėdama apie ES šalių santykius su Rusija, – būkite malonūs, būkite atviri“. Ji įsitikinusi, kad Lietuvai pavyks palaikyti dalykiškus ir gerus santykius su Rusija, nepaisant nesutarimų kai kuriais klausimais. “Gal kai kurioms valstybėms sudėtinga bendrauti dėl tam tikrų istorinių aplinkybių. Bet turite puikią Prezidentę, kuriai nereikia patarimų, kaip spręsti tas problemas, esu tikra, ji ras bendrą kalbą”, – tvirtino žurnalistams po susitikimo su D.Grybauskaite diplomatijos meną puikiai išmananti ir liaupsių šeimininkei negailinti A.Merkel.
Šiame kontekste konkrečiau nuskambėjo bevizio režimo ir Kaliningrado sritį tema. Paklaustos, ar ES gali artimiausiu metu įvesti bevizį režimą į Rusiją, ir A.Merkel, ir D.Grybauskaitė atsakė neigiamai. “Apie tai esame ne kartą kalbėję su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, tačiau kol kas tik apie vizų režimo panaikinimą tam tikroms grupėms žmonių. Apskritai dar labai ilgas kelias, kol visai Rusijai būtų panaikintos vizos”, – tvirtino Vokietijos vyriausybės vadovė.
Pasak D.Grybauskaitės, Lietuva remia “bendrą ES poziciją, kad bet kuri valstybė gali turėti bevizį režimą, jeigu atitiks visus dėl Šengeno erdvės keliamus reikalavimus”. Anot jos, tik tada, kai Rusija “po rimtos ir nuodugnios patikros” atitiks Šengeno reikalavimus, bus galima įvesti bevizį režimą. “Todėl kol kas labai anksti kalbėti apie visą Rusiją”, – sakė Lietuvos vadovė.
Kita vertus, gana palankiai atsiliepta apie Lenkijos iniciatyvą įvesti bevizį režimą Kaliningrado srities gyventojams. “Apie tai kalbama ir ta linkme bus einama”, – teigė D.Grybauskaitė. Vokietijos kanclerė pridūrė, kad, norint įvesti bevizį režimą Kaliningrado srities gyventojams, reikės keisti Šengeno zonos taisykles. “Dėl Kaliningrado dabar kaip tik kalbama. Turi būti pakeistos tam tikros Šengeno sutarties teisės normos, tada tai gali būti įgyvendinta”, – sakė ji.
Reiktų priminti, kad Lenkija neseniai pasiūlė įvesti bevizį režimą visiems Kaliningrado srities gyventojams, nors dabartinės Šengeno sutarties taisyklės leidžia tai padaryti tik žmonėms, gyvenantiems iki 50 km nuo sienos su ES. Lietuva pasiūlė pirmiausia įvesti šią 50 km taisyklę, išbandyti ją, tik paskui kalbėti apie bevizio režimo įvedimą tiek Kaliningrado sričiai, tiek visai Rusijai. Kitas klausimas, kaip tai atsilieptų Lietuvos emigraciniams srautams ir netgi mūsų šalies saugumui. Į tai kol kas atsakymų nėra, o Lietuvos institucijos turėtų rimtai svarstyti ir rengti atitinkamus projektus.
***
Apibendrinant prieš mėnesį įvykusį A.Merkel vizitą, nesunku įžvelgti, kad Vokietijos kanclerė, kuri kartu su Prancūzijos prezidentu N.Sarkozy mėgina perimti neformalų vadovavimą visai Bendrijai, reiškia pragmatinį visos Europos požiūrį į santykius tarp regionų ir valstybių. Lietuva nėra išimtis, ir šis požiūris, kaip mes jį bekritikuosime dėl ignoruojamų nacionalinių vertybių ar istorinės patirties nuvertinimo, vis labiau įsišaknija. Gerai tai ar blogai – parodys ateitis. Šiais laikais neblogai ir sužadinti viltį.
Kaip D.Grybauskaitė išstūmė A.Merkel?
Apžvalgininkai juokauja, kad konstruktyvaus A.Merkel dialogo Vilniuje su D. Grybauskaite nesugadino paprastai pasireiškiančios moteriškos ambicijos: mat JAV žurnalo “Time” paskelbtame populiariausių pasaulio lyderių – moterų dešimtuke Lietuvos prezidentė aplenkė Vokietijos kanclerę.
Apie Vilniaus viešnią Angelą Dorothea Merkel (g. 1954 07 17) verta priminti, kad po Bundestago rinkimų „didžiajai koalicijai“, susidedančiai iš konservatorių ir socialdemokratų, ji pradėjo vadovauti 2005-ųjų rugsėjį, nugalėjusi kairiųjų atstovą, vicekanclerį ir užsienio reikalų ministrą Franką Walterį Steinameierį. Naujoji kanclerė nebuvo „patogi“ pasaulio lyderiams: antai ji kritikavo Baracką Obamą dėl jo veiksmų Irake, taisė Gerhardo Shroederio santykių su JAV klaidas. Ją gerai vertino Helmutas Kohlis, bet A.Merkel pasiūlė jam pasitraukti iš krikščionių demokratų sąjungos (CDU) vadovo posto dėl partijoje įvykusio finansinio skandalo, paskui pati tą postą perėmė. Fizikos daktarės disertaciją kvantinės chemijos srityje apsigynusios politikės vyras chemikas Joachimas Saueris, su kuriuo santuokoje gyvena 12 metų (ji ištekėjo tik būdama 44-rių), taip pat savotiškas: prieš penkerius metus jis neatvyko į kanclerės inauguracijos iškilmes…
Ir štai šiemet keturis kartus iš eilės žurnalo „Forbes“ reitinguose buvusi įtakingiausia pasaulio moteris A.Merkel jų dešimtuke iš ketvirtos į penktą vietą buvo išstumta D.Grybauskaitės.
Apie kanclerę netikėtai aplenkusią D.Grybauskaitę (g. 1956 03 01) “Time” rašo, kad, kai 2009 metais ji buvo išrinkta Lietuvos prezidente, dėl tvirto būdo ir juodo karatė diržo Europos žurnalistai ją greitai praminė Lietuvos Geležine Ledi. Ši pardavėjos ir elektriko dukra vienu metu mokėsi Ekonomikos fakultete ir dirbo ne visą darbo dieną gamykloje. D.Grybauskaitė ėjo atsakingas pareigas Finansų ministerijoje, o vėliau – Europos Komisijoje. 2009 metais, kai Lietuvoje prasidėjo recesija, pagrindiniu prezidento rinkimų kampanijos akcentu ji padarė mažiausias pajamas turinčių gyventojų apsaugą ir kovą su nedarbu, kuris Lietuvoje jau išaugo beveik iki 16 procentų, pabrėžia „Time“. Dalyvaudama prezidento rinkimuose kaip nepriklausoma kandidatė, D.Grybauskaitė juos laimėjo surinkusi 68 proc. balsų – tai geriausias rezultatas nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Europos žurnalistai D.Grybauskaitę greitai praminė Geležine ledi dėl jos griežtos kalbėsenos ir turimo juodojo karatė diržo, dar kartą akcentuoja Amerikos žurnalas.
Štai tas 2010 m. įtakingiausių pasaulio moterų-politikių dešimtukas:
1. Australijos premjerė Julia Gillard (g. 1961 09 29).
2. Islandijos premjerė Johanna Sigurdardottir (g. 1942 10 04).
3. Argentinos prezidentė Cristina Fernandez de Kirchner (g. 1953 02 19).
4. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė (g. 1956 03 01).
5. Vokietijos kanclerė Angela Merkel (1954 07 17).
6. Bangladešo premjerė Sheikh Hasina Wazed (g. 1947 09 28).
7. Liberijos prezidentė Ellen Johnson Sirleaf (1938 10 29).
8. Suomijos prezidentė Tarja Halonen (g. 1943 12 24).
9. Trinidado ir Tobago premjerė Kamla Persad-Bissessar (g. 1952 04 22).
10. Kosta Rikos prezidentė Laura Chinchilla (g. 1959 03 28).
Skelbta: “Apžvalga”
