Istorijos interpretacija – nedėkingas dalykas ir apskritai – ar reikalingas? Bet svarbiausias jos datas, įvykius, reiškinius, tendencijas atspindėti būtina, kad nenugrimztų į praeitį ir neišbluktų iš atminties pagrindiniai tautos vystymosi etapai. Tiktai klausimas „kodėl?“, kuris dažniausiai kiršina ne tik istorikus, politikus, bet ir visuomenę, ir šįkart telieka už pasvarstymo borto.
Spalio pradžioje mūsų dėmesį turėjo patraukti viena 70-metė sukaktis, vertinama ypač nevienodai. 1940-ųjų spalio 9 dieną, nepraėjus nė keturiems mėnesiams nuo pirmosios okupacijos pradžios (sovietinė kariuomenė Lietuvą okupavo 1940 06 15), Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta įkurti rezistencinę organizaciją, vėliau pavadintą Lietuvių aktyvistų frontu (LAF; dar ši santrumpa buvo rašoma LAF-30, tarsi nurodant, kad dauguma jo narių buvo jaunimas iki 30-ties).
Taip ji pasivadino tik gruodžio 15-ąją – po to, kai 1940 11 17 Berlyne Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurta lietuvių politinių pabėgėlių organizacija, kurios steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys. LAF branduolį užsienyje sudarė įvairių pažiūrų žmonės, bet daugiausiai buvo tautininkų ir vadinamųjų „voldemarininkų“. Gal tai ir nulėmė aktyvų patriotinį šio judėjimo pobūdį. Be to 1940 08 10 JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, o kiek vėliau Romoje vykusioje konferencijoje – Lietuvos tautinis komitetas.
LAF tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai, jos kolaborantams ir, pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS, atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Šis frontas buvo ne tik propagandinė, diplomatinė, ideologinė, organizacinė struktūra, bet ir veiklus kovinis vienetas. Įstaigose, įmonėse, mokyklose, kariuomenėje steigėsi koviniai būriai, kuriems dažniausiai vadovavo karininkai, ir jie skubiai ginklavosi. Apskrityse suaktyvėjo pogrindžio grupės, pasivadinusios įvairiai – Lietuvos apsaugos gvardija, Geležinio Vilko partizanai ir t.t. Buvo sukurti du LAF štabai – Vilniuje ir Kaune. Tai buvo padaryta todėl, kad, vieną sovietams likvidavus, liktų veikti kitas. Taip ir atsitiko: Vilniaus štabas buvo išdraskytas 1941 06 08, o jo vadai suimti ir sušaudyti.
Pagrindinis LAF būdas atgaivinti Lietuvos nepriklausomybę – surengti sukilimą ir paskelbti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Nors pagrindinis jos tekstas sumaištyje dingo (kaip ir 1918 m. Nepriklausomybės Aktas), tačiau tiek sukilimas prasidėjo laiku (1941 06 22 d. 10 val. ryto, kai jau 6 valandas nuo pasienio griaudėjo karo pabūklai), tiek ir atsišaukimas įvairiomis kalbomis buvo paskelbtas per Kauno radiją – radiofoną (1941 06 23 d. 9.28 val. LAF vardu jį perskaitė L.Prapuolenis). Kartu buvo paskelbta apie Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymą, nors dėl jos štabai apsisprendė dar balandžio 22-ąją.
Reiktų atkreipti dėmesį į du LAF susikūrimo ir veiklos momentus. Be abejo, Berlyne užgimęs frontas negalėjo būti nepriklausomas nuo nacistinės valdžios ir nacių ideologijos. Jų žvalgyba sekė kiekvieną politinių emigrantų žingsnį ir puikiai žinojo apie LAF kūrimo planus. Štai kodėl Berlynas toleravo ir nekliudė K.Škirpos rengiamiems susitikimams ir kontaktams su aktyvistais Lietuvoje. Galų gale naciai ketino „lafininkų“ rankomis suduoti smūgį sovietiniams okupantams ir taip susilpninti jų jėgas, prieš užimant Kauną ir Vilnių.
Kaip vėliau ir atsitiko, vokiečių tolerancija baigėsi, kai LAF aktyvistai padėjo išvyti Raudonąją armiją, sudoroti jos pagalbininkus, bet ėmė skelbti Lietuvos nepriklausomybės atsišaukimus. Gi LLV jau liepos 17-ąją priėmė žemės denacionalizavimo įstatymą, ir jos savininkams turėjo būti gražinta 60 ha žemės, o bežemiai ir mažažemiai ja turėjo būti aprūpinti iš Valstybės fondo. Tokios reformos vokiečių okupacinei valdžiai buvo neparankios, juo labiau, kad dalis jaunimo iš šios organizacijos ėmė priešintis ir naujiesiems okupantams.
Aišku, kad nepriklausomos valstybės atkūrimas neįėjo į jų planus. LLV išsilaikė vos 6 savaites, ir rugpjūčio 5-ąją įvyko paskutinis jos posėdis. Po savaitės, rugpjūčio 13 d., vyriausybė buvo paleista, o dar po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, LAF vadovybė pasirašė memorandumą, kuriuo paskelbė nutraukianti fronto veiklą ir anuliuojanti nepriklausomybės paskelbimą. Dar po savaitės buvo likviduotas ir LAF, o jo vadovai išsiųsti į konclagerius. Aktyvistai išsibarstė, susibūrė į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkai pasirinko „Lietuvių frontą“, karininkai įstojo į slaptą karinę „Lietuvos laisvės armiją“ ir pan.
Po kelerių metų, 1943 11 25, vokiečiams pralaimėjus prie Stalingrado, Kurske ir mūšiuose už Dneprą, Lietuvoje buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), tačiau jis veikė irgi trumpai – vos pusmetį. 1944 m. balandį gestapas VLIK vadovus pasiuntė į kalėjimą, o likę laisvėje jo nariai pasitraukė į Vakarus ir tęsė savo veiklą emigracijoje.
Kad LAF turėjo atiduoti duoklę nacistinei ideologijai, liudija faktas, jog fronto veikloje buvo žymus antisemitinis dėmuo. Kaip tvirtinama neseniai išplatintame Lietuvos žydų bendruomenės pareiškime, LAF skatinamos antižydiškos nuotaikos netruko peraugti į žydų žudynes (1941 m. birželio 27 d. Kauno „Lietūkio“ bendrovės garažų teritorijoje buvo žiauriai nukankinta apie 50 žydų). LLV priiminėjo įstatymus, kurie buvo nepalankūs pirmiausiai žydams. Likus kelioms dienoms iki LLV paleidimo, ji dar spėjo priimti diskriminacinius „Žydų padėties nuostatus“, sakoma pareiškime. Taip buvo įgyvendinamas iš Trečiojo reicho pasiskolintas Naujosios Lietuvos modelis: „viena tauta – viena partija – vienas vadas“…
Nepaisant tos sunkios ideologinės naštos, kovinis, veržlus, nors ir net metų neegzistavęs judėjimas pasauliui parodė, kad lietuviai nėra prisitaikėlių ir kolaborantų tauta, kad ji vertina ir bet kokia kaina siekia atgaivinti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, ryžtingai stoja į dvikovą su vienu ar kitu okupantu.
Nesunku įžvelgti, kad beveik po pusšimčio metų šis aktyvistų Sąjūdis atgimė panašiomis siaučiančios okupacijos sąlygomis. Netrukus pažymėsime dar vieną datą: steigiamasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d., ir jo pusantrų metų veikla lėmė nepriklausomos valstybės atkūrimą. Žinoma, sunku būtų sieti LAF ir LPS. Skirtingas laikmetis. Skirtinga geopolitinė padėtis. Skirtingas laisvės trokštančių tautų mentalitetas. Kitos priemonės laisvei iškovoti.
Bet vis dėl to maga paklausti: ar kada nors prireiks ir ar tikrai prireikus sugebėsime jungtis į vieningą pasipriešinimo kumštį?
