Vokiškasis fenomenas: kaip nusimesti sunkią naštą?

Šį sekmadienį, spalio 3-ąją, baigiasi Pirmasis pasaulinis karas. Taip, nesuklydome: tą dieną, beveik po 92 metų, skirdama paskutinę maždaug 66,5 mln. eurų sumą į specialų fondą, Vokietija baigia mokėti reparacijas, numatytas 1919 06 28 sąjungininkų pasirašytoje Versalio taikos sutartyje.

Didžioji šių pinigų dalis skiriama kompensuoti Belgijai ir Prancūzijai padarytus karo nuostolius, taip pat kai kurių kitų šalių karinėms išlaidoms atlyginti.

Beveik šimtmetis mus skiria nuo tų nuožmaus karo metų, rašo Londono „The Daily Telegraph“. Per tą laiką jau nugriaudėjo ir kitas karas, įvairiais skaičiavimais nusinešęs nuo 50 iki 70 mln. žmonių gyvybių. 1933 m. į valdžią Vokietijoje atėjęs A.Hitleris nekreipė dėmesio į sunkią reichui uždėtą reparacijų naštą, prarastas teritorijas ir apskritai gėdingą dar Bismarko 1882 m. sudarytos Trišalės sąjungos pralaimėjimą. Nacistinė arijų ideologija ilgą laiką buvo aukščiau už sunkią Trečiojo reicho ekonominę padėtį.

Pagal Versalio sutarties, kuri įsigaliojo tik 1920 01 10 visoms suinteresuotoms šalims ją ratifikavus, 235 straipsnį Vokietija 1919 m., 1920 m. ir 1921-ųjų keturis mėnesius šias reparacijas – iš viso įvertintas 20 mlrd. aukso markių – Reparacijų komisijos sprendimu galėjo mokėti auksu, prekėmis, vertybiniais popieriais, technika ir kitomis formomis. Iš pradžių sutartį priėmusioje Paryžiaus taikos konferencijoje buvo nustatyta kontribucijos suma – 226 mlrd. reichsmarkių, bet paskui ji sumažinta iki 132 mlrd. Tuomet ji prilygo maždaug 22 mlrd. svarų sterlingų, turint galvoje, kaip pastebi vokiečių „Bild“, kad tuomet tai buvo pasakiški pinigai. Dabar juos versti į eurus būtų tiesiog juokinga.

Prancūzija ypač stengėsi, kad šios kompensacijos būtų padidintos, tačiau Didžiosios Britanijos iždo vadovas Johnas Meynardas Keynesas, protestuodamas prieš tokią nepakeliamą kontribuciją vokiečių tautai („ateityje Vokietija nepajėgs suformuoti teisingos politikos, jeigu negalės savęs finansuoti“, perspėjo žymus ekonomistas, ir iš dalies jo žodžiai buvo pranašiški), 1919-ųjų birželį pasitraukė iš šio posto.

„Teisingos“ demokratinės politikos nuo karo sunkiai atsigaunančiai Veimaro respublikai pakako tik iki svaiginančios A.Hitlerio karjeros pradžios. Vokietiją visiškai pribaigė 1929-ųjų Didžioji depresija: šoktelėjo infliacija, išaugo valstybės skolos, o tai savo ruožtu padėjo nacionalsocialistams ateiti į valdžią. Tiesą sakant, Vokietija šias reparacijas galėjo išmokėti daug anksčiau, tačiau tai buvo daroma su dideliais pertrūkiais.

Reparacijų dydis ir mokėjimų tvarka nuolat buvo keičiama. JAV Vokietijos monopolijoms teikdavo didžiules paskolas. Pagal Marshalo planą Vokietija buvo tarp 17 subsidijuojamų valstybių, ir nuo 1949 m. pradėjo gauti didžiules lėšas ūkiui atgaivinti: per trejus metus VFR buvo skirta beveik 2 mlrd. dolerių – nedaug ką mažiau negu gavo Didžioji Britanija ir Prancūzija. Bet dar 1931 m. buvo paskelbtas skolų išmokėjimo moratoriumas, o 1935 m. A.Hitleris visiškai atsisakė mokėti reparacijas.

Jam pralaimėjus II pasaulinį karą, 1950-ųjų rugsėjį Niujorke vykusi šalių sąjungininkių užsienio reikalų ministrų konferencija nutarė „atgaivinti“ Versalio sutartį ir pareikalavo atnaujinti skolų mokėjimą. Tačiau pagal 1953 m. Londono sutartį, kuria dar kartą buvo sureguliuoti nacistinės Vokietijos skolų mokėjimai, palūkanų mokėjimas už išpirktas obligacijas buvo sustabdytas, kol Vokietija nesusivienys.

1949 m. suskaldyta valstybė, griuvus Berlyno sienai, pagaliau vėl susijungė, ir nuo 1990 10 03 – koks sutapimas: tądien pažymima Vokietijos vienybės diena – reparacinės skolos, išdalijus ja po lygiai per 20 metų, vėl pradėtos mokėti.

Tiesą sakant, pagal Versalio sutartį tarp reparacijų gavėjų buvo priskirta ir Rusija, tačiau 1922 m. susikūrusi SSRS jų atsisakė mainais į bolševikų nacionalizuotą Vokietijos turtą. Beje, pagal 1918 03 03 pasirašytos Bresto Litovsko taikos sutarties papildomą susitarimą Rusija taip pat turėjo sumokėti 6 mlrd. aukso markių kontribuciją Vokietijai, tačiau sutartį jau lapkritį bolševikai anuliavo. Nereikia net įrodinėti, kokia našta šios skolos tuomet gulė ant dviejų baisius sukrėtimus patyrusių imperijų žmonių pečių. Bet klausimas kitas: ar XX-ojo amžiaus imperatoriai iš to ko nors pasimokė?

Nežinau, kokio genialaus filosofinio proto vertas istorijos paradoksas: du pasaulinius karus pralaimėjusi ir dėl savo charizmatinių lyderių šimtmečio pamazgų duobėje murkdyta tauta sugeba atsitiesti ir nužengti į priekį toliau negu tos, kurios beveik nepatyrė tokių šimtmečio kataklizmų. Vokietija dabar turi vieną galingiausių pasaulio ekonomikų. Pagal BVP ji užima penktą vietą.

Tiesa, 82 mln. gyventojų turinčią valstybę irgi pakirto naujasis ekonomikos nuosmukis. Vokietijos biudžeto deficitas viršijo 3 proc., o tai pažeidžia Mastrichto kriterijus. Prieš metus užfiksuotas nedarbas siekė 7,7 proc. Padėtį blogina Rytų Vokietija, kurios ekonomikai gelbėti jau 20 metų kasmet iš federalinio biudžeto papildomai skiriama iki 100 mlrd. dolerių. 2008 m. rytinių žemių BVP vienam gyventojui siekė tik 71 proc. viso federalinio lygio.

Žurnalo „Der Spiegel“ interneto versija „Spiegel Online“ rašė, kad sparčiai auga valstybės skola (2013 m. ji gali pasiekti 2 trln. dolerių) ir dabar vienam gyventojui ji sudaro daugiau kaip 20 tūkst. eurų. Vien už paimtas paskolas valstybė kasmet turi mokėti apie 80 mlrd. eurų, o tai prilygsta maždaug šeštadaliui pajamų iš mokesčių.

Tačiau liepą Europos Komisija užfiksavo, kad Vokietija ir Prancūzija jau išbrido iš krizės ir pastebimas jų ūkio augimas. Vasaros pradžioje kanclerė Angela Merkel po ilgų derybų su savo ministrais nutarė, kad iki 2014 m. įvairiais būdais teks sutaupyti 80 mlrd. eurų ir parodyti kitoms ES šalims, ypač Graikijai, kas yra tikroji biudžeto disciplina.

Gal tai ir yra raktas iššifruoti vokiškąjį fenomeną? Vokiečių tauta vis mažiau prisimena tiek nacių laikus, tiek savo suskaldymo pusamžį, o juo labiau – pirmąjį pasaulinį karą, kurio sunkų šleifą nusimeta tik dabar.