Rusija – į NATO? Su kuo tuomet kariausime?

Jeigu prieš gerą dešimtmetį kas nors būtų siūlęs priimti Rusiją į NATO, tokį pasiūlymą būtume pavadinę „drambliuko svajone“. Dabar gi tai tampa visai realu. Kaip skelbia savaitraštis „Der Spiegel“, Kremliui artimi ekspertai parengė strateginį dokumentą, primygtinai rekomenduojantį Rusijai stoti į Aljansą. Gali būti, tvirtina žurnalas, kad jis bus aptartas šią savaitę Jaroslavlyje vykstančiame Pasaulio politikos forume. Rekomendacijos esą jau guli ant Dmitrijaus Medvedevo stalo.

Įdomu, kad dabar ši iniciatyva atgimė Maskvoje, nors štai kovo mėnesį Vokietijos kanclerė Angela Merkel padarė reikšmingą užuominą: prieš kviečiant rusus, reikia pasidomėti, ar jie nori į NATO.

Pasirodo, nori, nors ir nedrąsiai. Ideologinė Aljanso kaip priešiškos ir agresyvios Vakarų organizacijos našta taip slegia Kremlių ir jos vadovus, kad šie bijo savo rinkėjams prasitarti, jog su tariamais priešais jie seniai bendrauja. Sunku pasakyti, ar, artėjant 2012 m. rinkimams, abu Rusijos lyderiai išdrįs visuomenei pranešti apie didžiąją Kremliaus svajonę.

Maskvos šiuolaikinės plėtros institutas (INSOR) siūlo tris galimus integracijos kelius: institucijų integracija į Aljansą, bendra gynybinė NATO ir Rusijos sąjunga, pasirašant naują susitarimą dėl saugumo, ir koordinacinės tarybos sukūrimas.

Tiesą sakant, šiuose pasiūlymuose nieko naujo. NATO-Rusijos Steigimo aktas dėl abipusio bendradarbiavimo ir saugumo buvo pasirašytas 1997 m. gegužės 27 d., gi Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba, 1997 m. peraugusi į Euroatlantinės partnerystės tarybą, – dar neiširus SSRS, 1991 m. Pagal minėtą Aktą netrukus pradėjo veikti NATO ir Rusijos nuolatinė jungtinė taryba, kuri pirmą kartą posėdžiavo 1997 m. liepos 18 d. Iki šiol ji derino šalių bendrus veiksmus, pavyzdžiui, Balkanuose ar Afganistane, rengė aukštų pareigūnų susitikimus, keitėsi informacija apie masinio naikinimo ginklų neplatinimą, prekybą ginklais ir t.t.

Suprantama, pagalius į šią partnerystę kaišiojo šiurkštūs Maskvos pareiškimai dėl NATO plėtros, jos veiksmų Balkanuose, ypač Kosove, bet ir tokioje atmosferoje nuskambėjo štai toks Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino pareiškimas: „Aljanso sprendimas dėl laipsniško santykių atnaujinimo yra sveikintinas, ir Rusija jau seniai yra pasirengusi dialogą atnaujinti“.

Bet dialogas vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Pasak „Der Spiegel“, liberaliajam D.Medvedevo sparnui priešinsis „galingi ir įtakingi Maskvos „vanagai“. Straipsnyje cituojamas garsus žurnalistas Maksimas Ševčenka: „Jeigu Rusija taps Vakarų dalimi, tai ji išnyks tokia kaip Rusija, kaip istorinis subjektas“. Tas pats D.Rogozinas, kuris, apžvalgininkų nuomone, daugiau reiškia V.Putino poziciją, pridūrė esąs įsitikinęs, kad jam gyvam esant Rusijos stojimo į NATO nebus, nes tam neva priešinsis daugelis Aljanso šalių iš Rytų Europos.

Kad to nenorės, pavyzdžiui, Baltijos šalys – dar pusė bėdos. Tačiau net sunku įsivaizduoti, kad tuomet rytinės NATO sienos nusitęstų iki pat Ramiojo vandenyno, iki Kinijos ir Japonijos… Kaip keistųsi Rusijos santykiai su šiomis Azijos milžinėmis? Kaip tada turės transformuotis Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), kuriai dabar priklauso 7 posovietinės šalys ir kuri buvo sukurta kaip atsvara NATO? Koks Aljanso sąlytis bus su 6 didžiules Rytų valstybes vienijančia Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠOS), kurioje stebėtojomis yra Mongolija, Indija, Iranas ir Pakistanas?

Nejaugi Kremliaus strategai apie tai nesusimąsto?

Bet vis dėl to kyla klausimas: kodėl Rusija vis tiek renkasi suartėjimą su NATO ir kodėl jį vis dar slepia?

Dialogas su Aljansu ar net narystė jame leistų Maskvai daryti įtaką jo sprendimams, ypač plečiant įtaką į Rusijos kaimynines šalis. Pavyzdžiui, JAV, kaip galingiausiai NATO narei, būtų sunku praskinti kelią savo priešraketinės gynybos sistemai (PRGS) prie Rusijos sienų. Rusijai būtų lengviau pašalinti įtampą, kuri susidarė Prancūzijai ketinant jai parduoti modernius karo laivus „Mistral“ (juk Rusija oficialioje karinėje doktrinoje Prancūziją įvardijusi kaip savo priešą, dar kovą priminė tas pats „Der Spiegel“). Be abejo, atsivertų puiki galimybė sušvelninti griežtą NATO laikyseną dėl Rusijos karo Kaukaze ir išjudinti prieš dvejus metus įstrigusias derybas su Aljansu dėl Gruzijos. Rusijos karių dalyvavimas NATO taikos palaikymo pajėgose jau dabar vertinamas kaip vienas realiausių efektyvaus sąlyčio taškų (Rusija turi pasiuntusi į Balkanus 1200 karių SFOR ir maždaug 3150 žmonių KFOR pajėgose). Plėsti šį dalyvavimą ir kituose „karštuose“pasaulio taškuose, kartu didinant ir savo įtaką tuose regionuose, neabejotinai Maskvą viliojanti perspektyva.

Kodėl tas integracijos procesas toks nedrąsus, atsakyti nėra lengva. Liberalesnių pažiūrų D.Medvedevas už pusantrų metų vyksiančių rinkimų akivaizdoje vengia imtis radikalių žingsnių. Jau vien tai, kad jis šiemet ryžtingai pertvarkė saugumo ir vidaus reikalų sistemą, sukėlė tylų V.Putino nepasitenkinimą. Dauguma Rusijos rinkėjų NATO vis dar įsivaizduoja kaip agresorių ir neretai tapatina net su fašizmu. Išrauti iš rusų istorinės atminties šią ilgai formuotą nuostatą – ne vieno dešimtmečio reikalas. „Susidėti“ su tariamu agresorium – reiškia, išduoti didvyriškos liaudies interesus, ir toks rinkėjų verdiktas gali galutinai sužlugdyti palyginti jaunus Rusijos lyderius. Rusijos karinis pramoninis kompleksas ir „kietosios“ politikos šalininkai bemat tuo pasinaudotų.

Akivaizdu, kad ir NATO reikalinga Rusija. 1949 m. Vašingtone pasirašytoje Šiaurės Atlanto sutartyje nėra kliūčių pakviesti bet kokią Europos šalį prisijungti prie jos, tačiau Aljansas savo praktikoje ilgai ignoravo Rusiją ir į jos signalus nekreipė dėmesio. Čia suveikė senas stereotipas: naujų NATO narių saugumas dėl istorinių priežasčių tebėra nukreiptas prieš Rusiją. Šį įsišaknijusį dėmenį taip pat sunku išauti.

Bet taip pat laikas suvokti, kad ir NATO kaip organizacijai, ir kiekvienam jos nariui Rusijos reikia dėl įvairių pragmatinių priežasčių: dėl energijos išteklių saugumo, dėl atkirčio terorizmui ir chaosui, dėl nusiginklavimo, dėl regioninių konfliktų pažabojimo ir pan. Tad galima suprasti A.Merkel, N.Sarkozy ar B.Obamos nuolatinius raginimus palaikyti draugiškus santykius su Rusija. Kartais atrodo, kad tas santykių „perkrovimo“ mygtukas nuspaustas iš išskaičiavimo, nepaisant mažųjų šalių interesų, paminant sureikšmintas istorines vertybes, bet pasaulis negali žengti į priekį ir įveikti naujas, kad ir gamtos negandas, jei veiks pavieniui, susiskaldęs ir neintegruotas.

Ir štai dar vienas supaprastintas klausimas „Tai su kuo tuomet mes kariausime?“ tegul būna iš liaudiško humoro srities. Atsakymas glūdi mumyse.