Rugpjūtį astrologai paprastai vadina katastrofų metu. Šio mėnesio pradžios sukaktys tarsi patvirtina šią žvaigždžių tyrinėtojų išvadą. 1945 m. branduolinė tragedija virš dviejų Japonijos miestų atidarė pokarinę tokių baisių nelaimių sąskaitą. Naujojo tūkstantmečio tragedijos vienaip ar kitaip susijusios su kita agresore Rusija.
Šiomis dienomis sukako 5 m. Beslano mokyklos šturmui. Net jeigu ir nebūtų patvirtinti gandai, kad šią tragediją išprovokavo Rusijos karas Čečėnijoje ir slapti Rusijos specialiųjų tarnybų sumanymai įrodyti savo jėgą, Maskva niekaip negalėtų nusiplauti bejėgiškumo ir gėdos dėmės. Dabar Beslane pastatytos dvi naujos mokyklos, o pro vienos iš jų langus vaikai ir mokytojai žvelgia į kraupius senosios griuvėsius. Per 5 m. šeimose, kurias tiesiogiai paveikė tragedija, gimė 47 vaikai. Tėvai jiems perduos ne tik tragedijos baisumus ir savo mintis apie jos kaltininkus, bet ir nežmonišką valdžios požiūrį į nukentėjusiuosius. Jų šeimos taip ir nesulaukė kompensacijos iš tų į specialų fondą patekusių 38 mln. dolerių, nes jie buvo paprasčiausiai išvogti. Prieš 3 m. vietinio banko valdytojas, ketinęs ištirti, kur dingo pinigai, buvo nužudytas. Kai Beslano motinos apie tai papasakojo Vladimirui Putinui, šis pažadėjo viską išsiaiškinti, tačiau ši afera tiriama jau 3 m….

Buvęs prezidentas taip pat pažadėjo ištirti slaptus Vidaus reikalų ministerijos dokumentus, kuriuose paaiškėjo, kad apie rengiamą teroro aktą Beslane specialiosios tarnybos buvo informuotos likus iki jo dviem savaitėms. Netgi buvo išleista direktyva dėl sustiprintos regiono mokyklų apsaugos, tačiau valdžia nė piršto nepajudino. Gyventojai taip ir negavo atsakymų, kodėl Maskva nėjo į derybas su įkaitus pagrobusiais teroristais, o iš karto šturmavo mokyklą. Tai irgi pažadėjo išsiaiškinti V. Putinas, kai per pirmąsias tragedijos metines galų gale priėmė Beslano aukų artimuosius.

Beje, šiomis dienomis dabartinis Rusijos ministras pirmininkas švenčia dešimtmetį, kai Borisas Jelcinas jam pavedė vadovauti ministrų kabinetui. Niekam nežinomas saugumo šefas V. Putinas tuomet daug kam teikė vilčių, kad aštuonerius demokratiniu laisvumu garsėjusio pirmojo šalies vadovo valdymo metus gerokai pataisys „kagėbistinę“ mokyklą perėjęs energingas ir sportiškas V. Putinas. Kas tuomet galėjo žinoti, kad kone visa Čečėnija bus „murkdoma išvietėje“, kad aimanuos Beslano motinos, kad bus smogta kone ištikimiausiai Rusijos palydovei Gruzijai.

Prieš metus irgi buvo rugpjūčio pradžia, kai Rusijos armija atžygiavo į pagalbą Pietų Osetijos ir Abchazijos separatistams. Dabar netyla ginčai, kas pirmas pradėjo agresiją. Maskva sako, kad ji tik norėjo apsaugoti regione gyvenančius rusus ir pagalbos prašiusius osetinus ir abchazus. Tbilisis teigia, kad Rusijos daliniai kirto Gruzijos sieną likus parai iki smūgio Cchinvaliui, kad separatinėse respublikose buvo vykdomas gruzinų genocidas, kad Maskva išprovokavo gruzinus atakai…

Žodinis Tbilisio ir Maskvos karas tęsiasi, ir jis paūmėjo per šias konflikto metines. Jį laimi Rusija, nes jos ištekliai ir diplomatinės galimybės didesnės. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ragina tarptautinę visuomenę užkirsti kelią Gruzijai pirkti ginklus iš Ukrainos ir kitų šalių. Michailas Saakašvilis laikraščiui „Times“ tvirtina, kad V. Putinas vis dar nori jį nužudyti. Tokie tiesmuki kaltinimai skamba labai jau realistiškai, nors ir šis ketinimas – pakabinti M. Saakašvilį už tam tikro organo – kadaise piktdžiugiškai įvardytas paties V. Putino. Maskvai jo valdžią pakeisti marionetine, kaip buvo padaryta gretimose respublikose, visai nesunku. Ji nėra užtikrinta, kad opozicija, kuri lyg ir reikalauja M. Saakašvilio pasitraukimo, bus ištikima Kremliui. O gal bus dar įnirtingesnis Rusijos priešas negu fašistu pramintas dabartinis Gruzijos prezidentas?

Kas gi laimi visus karus? Klausimas naivus, bet ne toks jau paprastas. Nugalėtojai švenčia pergalę. Nugalėtieji traukiasi ir gydo žaizdas. Bet nei Amerika, nei Sovietų Sąjunga, o po jos Rusija, negali tikėtis amžinos pergalės. Tai imperijų saviapgaulė. Ir tai liudija istorinės rugpjūčio pradžios.