Draugą nelaimėje pažinsi. Šis populiarus posakis tinka apibudinti Rusijos ir Baltarusijos santykius, kuriuos išbando kilęs dar vienas – šįkart Pieno karas. Vos tik abiejų šalių vadovai ir žemės ūkio ministrai susitarė padidinti prekybą pieno produktais, vyriausiasis Rusijos sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenka šeštadienį pareiškė uždraudžiąs 500 jo rūšių importą į Rusiją. Mat Baltarusijos pieno perdirbimo įmonės neparengė jų tiekimo dokumentų pagal pernai gruodį priimtą Rusijos reglamentą.

Šios naujos taisyklės atskiria importuojamą geriamąjį pieną nuo iš pieno miltelių gaminto gėrimo. Jei pieno sudėtyje yra nors 1 proc. iš miltelių pagaminto produkto, tai gamintojas neturi teisės ant pakuotės rašyti „pienas“. Pasak sanitarijos tarnybos vadovo, baltarusiai į šį reikalavimą nereagavo, todėl teko uždrausti visos jų pieno produkcijos importą.

Minskas įtaria, kad taip Rusija pastatė dar vieną formalų barjerą prekybai su sąjunginės valstybės partnere. Neseniai ji atsisakė pirkti sutartą kiekį traktorių „Belarus“, kurie yra baltarusių pasididžiavimas ir iš tiesų užsitarnavę neblogą šlovę. Prieš keletą metų Maskva buvo uždraudusi iš Baltarusijos įvežti cukrų, nes Minskas savo ruožtu žaliavą jo gamybai buvo atsigabenęs iš Lotynų Amerikos. Prisiminus nuolat kylančius konfliktus dėl dujų ir naftos, galima teigti, kad sąjunginė valstybė yra nuolatinio prekybinio karo padėtyje.

Tačiau Rusijos analitikai mano, kad taip Maskva gina savo rinką nuo pigios ir vis dar valstybės subsidijuojamos baltarusių produkcijos. Anksčiau vyriausiasis Rusijos sanitaras atsisakė gruziniškų ir moldaviškų vynų, importuoti gruzinų mineralinį vandenį „Boržomi“. Jis kategoriškai neigia, kad tokius sprendimus daro politiniais motyvais.

Ministras pirmininkas Vladimiras Putinas Belgorode vykusiame pasitarime pateisino pareigūno sprendimą ir pagrindė, kaip Minskas pasiekė „baltarusiško stebuklo“. Baltarusijoje valstybės dotacija pieno produktų gamybai siekia 24 proc., o Rusijoje – vos 3 proc. Štai kodėl baltarusių pienas, kefyras, jogurtai yra pigesni ir konkurencingi Rusijos rinkoje. V.Putinas prisipažino davęs nurodymą Muitų tarnybai griežčiau kontroliuoti baltarusiškų prekių importą, kol šis klausimas su partneriais bus sureguliuotas.

Ką reiškia šis draudimas Minskui? Baltarusija į Rusiją kasmet išveždavo apie du milijonus tonų pieno ir jo produktų. Už juos Minskas gaudavo beveik 1 mlrd. dolerių. Tai nemaža parama valstybės iždui. Juo labiau, kad Baltarusijos ekonomika kenčia nuo pasaulinės krizės ir mažėjančių užsienio prekybos apimčių. Jos deficitas vien per keturis šių metų mėnesius sudarė 2,6 mlrd. dolerių. Didžioji šio deficito dalis susidarė beveik 48 proc. sumažėjus eksportui į Rusiją. Du trečdaliai visų gaminamų baltarusiškų pieno produktų išvežama į užsienį. Atsisakius pagrindinei pirkėjai Rusijai, apie 90 proc. pagamintos produkcijos liks šalyje. Kitaip sakant, netrukus Baltarusija ims skęsti savo pieno jūroje…

Toks kaimynų slavų pragmatiškas ir kartu nedraugiškas elgesys ne juokais įsiutino A.Lukašenką. Duodamas interviu Rusijos žurnalistams, jis griežtai pareiškė, kad tokiomis aplinkybėmis sąjunginės valstybės būti negali. Pasak prezidento, Maskva pati pastūmėjo Minską į Vakarų glėbį. Bet kartu Rusija rizikuoja prarasti Baltarusiją kaip patikimą gynybinį skydą nuo NATO. A.Lukašenka pareiškė, kad už Rusijos karinių bazių dislokavimą, už priešlėktuvinės gynybos sistemą, už numatomus mažo nuotolio raketų „Iskander“ įrenginius ir kitas karines paslaugas galima būtų imti milijardinius mokesčius, tačiau jis to nedarąs draugystės vardan. O ką reiškia tokia draugystė, jei Maskva Minskui išsukinėja rankas, reikalaudama pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją už kažkokių 500 mln. dolerių paskolą? – retoriškai klausė piktindamasis Baltarusijos vadovas.

Jo nuoskaudos suprantamos. A.Lukašenkos režimo ateitį komplikuoja ne tik, kaip išsireiškė pats prezidentas, „opozicijos niekšai“, prie kurių neseniai jis priskyrė ir kai kuriuos V.Putino ministrus, bet ir visa Rusija, dabar nusprendusi jį paskandinti nuosavame piene.