Viena svarbi knygelė, apie kurią pasakysiu vėliau, man priminė seną pasaką apie laimės ieškojusį Hansą. Jis nešė sunkų aukso luitą, kurį, norėdamas palengvinti naštą, vis keitė iš pradžių į arklį, paskui į karvę, į žąsį, tuomet į galąstuvą, o šį galų gale išmetė kaip nereikalingą ir – ne ką prarado. Hansas nesikrimto. Atvirkščiai, gal ne pilno proto berniokas manė, kad jo mainai – brangi visiškos laisvės dovana. Ar ilgai truko tas laisvės svaigulys, ar Hansas vėl nesusiviliojo kokiu aukso ir kito turto blizgesiu, pasaka palieka skaitytojo fantazijai.

Šią primirštą vaikystės pasaką man atkartojo ne kas kitas, o Jozephas Ratzingeris. Taip, dabartinis Popiežius Benediktas XVI-asis, 1968 m. parašęs „Krikščionybės įvadą”, kurį prieš 18 metų lietuviškai išleido „Katalikų pasaulio” leidykla. Tai populiariausias būsimo šv. Tėvo veikalas, kurio tikslą autorius nusakė taip: „Padėti suvokti tikėjimą kaip tikros žmogaus egzistencijos šiandieniniame pasaulyje galimybę, paaiškinti jį, nepaverčiant šių aiškinimų tuščiais samprotavimais…”

Kas yra tikėjimas, paaiškinti sunku, o gal ir neįmanoma. Štai koks pavyzdys Lietuvoje gyvenančio krikščionių mąstytojo Holgerio Lahayne‘o pateikiamas Evangelijoje pagal Luką: „35 Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. 36 Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. 37 Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. 38 Tuomet neregys ėmė šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 39 Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 40 Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: 41 “Ko nori, kad tau padaryčiau?” 42 Šis atsakė: “Viešpatie, kad praregėčiau!” Jėzus tarė: “Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.” 43 Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą” (Lukas 18, 35-43).

Sakytume, tikėjimas visagalis. Ne tik tikėjimas į Dievą, kaip gėrio ir rūpesčio žmonėmis simbolį. Tai būtų per daug paprasta ir kartu abstraktu. Toks tikėjimas sutelktų mūsų dėmesį į vieną tegul ir mistinį asmenį ir atribotų mus nuo daug platesnės tikėjimo prasmės – tikėjimo savo galiomis, savo vidiniu ego, savo paskirtimi šioje Žemėje ir Visatoje. Kita vertus, tai duotų peno netikėliams (teatleidžia man skaitytojas, supratęs šią sąvoką ne kaip netikintįjį, o daug vulgariau) neigti Dievo kaip tikėjimo objekto ir tikėjimo paskatos egzistavimą. Juk akivaizdu, kad kritika ir neigimas atsiranda iš netikėjimo, o abejonės – iš nepakankamo tikėjimo.

Grįžkime prie pasakos apie Hansą. Šis vaikinas, gal ir nebūdamas labai išmintingas, tikėjo, kad išsilaisvinęs iš turto pančių, jis taps nepriklausomas ir laisvas. Jo tikėjimas nebuvo įprasmintas giliu išmastymu, kad dabar jam būtinai reikia nusimesti brangią, bet slegiančią naštą. Tiesiog jo toks buvo poreikis – gyvybinis, instinktyvus, gamtiškas, unikalus. Iš pradžių Hansas dar bandė aukso luitą iškeisti į jam atrodžiusius naudingus gyvenime daiktus, tačiau pamažu suprato, kad ir su galąstuvu jis visapusiškos laisvės neįgaus. Menkiausias daiktas jo kišenėje ji vertė paklusti kitiems, kitų valiai arba tiesiog savo reikmėms. Štai tas dar motinos įsčiose įgytas įtikėjimas siekti absoliučios laisvės ir nepriklausomybės nuo daiktų ir turto Hansą iškelia iki dieviškumo aukštybių, tikėjimo idealų, kurių, deja, gyvenime taip maža, o dažniausiai juos sutinkame tik pasakose, juos puoselėjame savo fantazijose, svajonėse.

Drįsčiau sakyti, kad ir šventas Raštas yra ištisa pasaka. Pasaka apie Hansą, kuris žmonėms nurodė vieną gėrio ir laisvės ieškojimo kelią. Mūsų suvokiamas Dievas pasakiškose situacijose atskleidė daug tokių būdų, sudėjęs juos į vieną tikėjimo sąvoką. Paliepimas „Regėk!” dar nereiškia, kad greitai praregėsi. Čia svarbesnis „Tikėk!” ir tuomet gal matysi viską aplink. Tas regėjimas neužsidaro vien konkrečių daiktų matyme. Galbūt tu matysi kitaip – savo jutimu, savo nuojauta, savo vidiniu pasauliu. Štai kuo galingas tikėjimas.

Nesu nei teoretikas, nei dvasinis pamokslautojas. Tiesiog tokiu plačiu įvadu noriu grįžti ant Žemės, prie esmės: kaip mes gyvename ir kuo tikime šiandien? Sukaupę didelius ir nedidelius turtus, mes tapome priklausomi: vieni nuo valdžios, kiti nuo žmonos, treti nuo plėšikų. Mes tirtame dėl kiekvieno mažmožio, jeigu jis tik gali išsprūsti iš mūsų rankų, o už jį negausime norimo atpildo. Mums neleidžia miegoti mintis, kad prabangią sodybą gali apiplėšti, kad akcijų vertė smunka, kad sūnaus uždarbis mažėja, kad kaimynas įsigijo gražesnį automobilį… Šis niežulys perauga į politinį nerimą: ta ar ana partija manęs nevertina, Seimo narys neproteguoja mano verslo ir neužsiima jo lobizmu, būsimas prezidentas nėra man palankus, ekonominė krizė mane stumia į bankrotą… Ir taip toliau ir panašiai.

Atsiranda toks tikėjimas arba netikėjimas, kuris mus pačius stumia į neviltį, į depresiją, į vidinį chaosą. Be psichiatrų iš jo išsivaduoti būna labai sunku. Jei tokioje būsenoje atsiduria didžioji visuomenės dalis, ji pasmerkta degraduoti. Tuo pačiu smunka bendruomenės, valstybės ir tautos mentalitetas. Ji serga, ji neturi imuniteto, ji negali pasipriešinti aplinkos ir geopolitinėms negandoms. Ji bankrutuoja. Ar mes neiname tuo keliu?

Finansų krizė jau gerą pusmetį graužia visą pasaulį. Tai kas, kad ji kilo nuo kažkokio ten JAV banko, bet dabar atslinko ir prie mūsų ir savo šaltais pirštais čiupinėja kone kiekvieną. Norėdami išlikti ir užsiimti geresnes pozicijas (taip suprantame kovą už būtį), mes riejamės, kandžiojame priešininkams gerkles, stumdomės politikos turguje, rengiame mitingus, daužome langus, verčiame valdžią, o svarbiausia – nusisukę į kampą arba per žiniasklaidą graudžiai aimanuojame dėl nepriteklių, nes ir ši aimana mums juk neša naudą. Kita vertus, algos sumažėjimas (valstybei reikia taupyti) mus veja į neviltį, natūraliai kyla baimė dėl rytdienos, dėl šeimos, vaikų ateities. Kodėl? Todėl kad mes esame nepaprastai prisirišę prie materialių vertybių, ir mūsų tikėjimas yra daiktų religija, o ne dvasios poreikis turėti didesnę laisvę. Jeigu mes ir neturime užsikrovę aukso luito, tai ant kaklo nešiojame aukso grandinę, kuri ne mažesniu svoriu mus lenkia prie žemės ir verčia mus daiktų vergais.

Juk net sunkiausiu metu mes sugebėdavome atsitiesti ir susitelkti – karų, okupacijų, blokadų laikais. Nes sunkumai išbudina vienybės poreikį, jie sukelia laisvės – pirmiausia laisvės nuo daiktų ir turto – troškulį. Jie pažadina TIKĖJIMĄ savo fizinėmis ir dvasinėmis galiomis. Dabar tai svarbiausia.