NATO švenčia ir diskutuoja
2009-04-06 | Tema: Komentarai
NATO įkūrimo 60-metis, kuris pažymimas iškilmėmis Vokietijoje ir Prancūzijoje, – tai gera proga diskutuoti apie Aljanso plėtros galimybes ir reformas. Dviejų dienų NATO sesijoje Strasbūre taip pat aptariamas ir pasaulinis šios organizacijos vaidmuo, pavyzdžiui, Aljanso misija Afganistane ir kituose karštuose planetos taškuose. Priėmus į jį Albaniją ir Kroatiją, svarbu apsvarstyti, kada gi jo nare taps Rusija, kokios galimybės integruotis į šią karinę gynybinę struktūrą Gruzijai ir Ukrainai.
Dar vienas svarbus įvykis privertė Aljansą persvarstyti savo veiklos kryptis. Neseniai į NATO karines ir valdymo struktūras grįžo Prancūzija, kurios dalyvavimą organizacijoje 1966 m. buvo sustabdęs Charles‘is de Gaulle‘is. Dabartinis Prancūziajos prezidentas Nicolas Sarkozy pareiškė, kad jo šalis daug praranda, nusišalindama nuo aktyvios NATO veiklos. Paryžius norėtų vaidinti kone vadovaujantį vaidmenį visose euroatlantinėse struktūrose. Tuo metu visi aukšti postai Aljanse yra išsidalyti, todėl per jubiliejines iškilmes Strasbūre visų 28 Aljanso šalių delegacijas pasitikdamas N. Sarkozy pareikalaus vietos jame ir savo generolams.
Kai kurios NATO šalys pasisako už organizacijos plėtros stabdymą, tačiau nuo balandžio 1 d. į ją priimtos dvi Balkanų valstybės – Albanija ir Kroatija. Šiaip jau jų narystei Briuselyje didelės reikšmės niekas neteikia, o kai kas Albaniją laiko visai nereikalinga Aljansui. Šiaip ar taip Kroatija NATO armiją papildo 56 tūkst. kareivių, o Albanija, kuri, be kita ko, turi ir atskirą karinį susitarimą su Jungtinėmis Valstijomis, svarbi geostrateginiu požiūriu. Taip NATO dar labiau įsitvirtina Adrijos jūros regione ir tarsi apgina savo prestižą po nesėkmingos operacijos Balkanų kare prieš 10 m.
Taigi 1949 m. balandžio 4 d. pradėjęs 12 narių blokas dabar turi 28 valstybes, ir tai, atrodo, dar ne pabaiga. Pirmasis NATO generalinis sekretorius lordas Ismay kadaise taip suformulavo Aljanso uždavinius: „Amerikiečius reikia laikyti viduje, rusus – išorėje, o vokiečius – prispaustus prie žemės“. Nė vieno iš jų įvykdyti nepavyko. JAV privertė Aljansą teroristus persekioti toli nuo Europos sienų, Rusija brazda prie NATO slenksčio, o Vokietija, ypač griuvus Berlyno sienai, seniai išsitiesė visu savo ūgiu.
Šiaip ar taip albanai ir kroatai lyg ir užbaigė vieną NATO plėtros etapą, tačiau sąrašas dar ilgas. Ukrainos ir Gruzijos priėmimas – tik laiko klausimas. Dauguma gruzinų trokšta narystės Aljanse, tačiau padėtis šalyje nestabili, o karas su Rusija palaidojo artimas viltis įstoti į šią organizaciją. Ukrainos narystės perspektyvą dar drumsčia daugumos gyventojų nenoras savo ateitį sieti su karine organizacija. Briuselis turi paisyti ir Maskvos pasipriešinimo, o pagerėję Aljanso ir Rusijos santykiai dar labiau atideda Kijevo ir Tbilisio viltis.
Jubiliejinėse diskusijose tikriausiai pasigirs ir siūlymų plėsti Aljanso misijas už Europos ribų. Manoma, kad Rusijos artumas Afganistanui padės palaipsniui įtraukti ir Maskvą į jo operacijas. Tačiau svarbiausias Maskvos dialogas vyks su Vašingtonu, nes būtent JAV vadovauja antiteroristinei misijai Afganistane. Toliau, kaip sakoma, dar gražiau. Gal kada nors reali taps idėja NATO veikloje panaudoti Azijos, Afrikos ar net Australijos šalių ginkluotąsias pajėgas. Tokios idėjos šalininkai tvirtina, kad pasaulio pavojai – terorizmas, konfliktai, netgi piratavimas – neapsiriboja regionais, todėl ir jiems pažaboti reikia pasaulio pastangų.
Po iškilmių abipus Reino netrukus įvyks NATO ir Rusijos tarybos susitikimas. Vėliau Rusija dalyvaus NATO štabų vadų pasitarime ir Aljanso Tarybos užsienio reikalų ministrų susitikime. Nenušalindamas Maskvos nuo pagrindinių reformos etapų, Aljansas bando pašalinti svarbiausią savo plėtros kliūtį.
Loading ...