Atrodo, kad Kuba išgyvena sudėtingesnį laukimo periodą nei jos kaimynė Amerika ar visas ekonominės krizės apimtas pasaulis. Ilgametis laisvės salos lyderis Fidelis Castro ketvirtadienį tarsi atsisveikino su šalimi, laiške tvirtindamas, kad „Kubos vadovai turi dirbti, nepaisydami blogos jo savijautos arba netgi mirties”. Pats jis sakosi jaučiąsis gerai, tačiau apžvalgininkai spėja, kad tragiška lemtis ne už kalnų…

Partiniame Kubos laikraštyje autorinė jo skiltis „Draugo Fidelio apmąstymai” prieš tai buvo pasirodžiusi praėjusių metų pabaigoje. Per šį mėnesį pasaulio žiniasklaida spėjo, kad revoliucijos lyderiui gili koma. Dabar tai paneigė ir naujas jo straipsnis, ir ketvirtadienį Havanoje viešėjusi Argentinos prezidentė Cristina Fernandez de Kirchner – pirmoji kitos šalies vadovė, aplankiusi F. Castro nuo lapkričio 28 d. Ji patvirtino, kad Kubos lyderis nesveikuoja, bet tebėra gyvybingas. Dabar pats F. Castro padarė svarbią užuominą, kuri kubiečiams sukėlė laukimo įtampą.

Įsidėmėtina, kad, gyvenimo saulei leidžiantis, F. Castro siunčia Vašingtonui taip laukiamus palankumo signalus. Tai liudijo ir su juo susitikusi Argentinos prezidentė, tai galima suprasti ir iš jo apmąstymų Kubos žiniasklaidoje. Juose F. Castro juodaodį Jungtinių Valstijų prezidentą Baracką Obamą pavadino „geru žmogumi” ir pareiškė tikįs geresniais abiejų šalių santykiais, kurių, deja, jis gal ir nesulauksiąs. Vertindamas B. Obamos inauguracinę kalbą, F. Castro rašo, kad nė kiek neabejoja jos nuoširdumu, tačiau daug klausimų tebėra neatsakytų. Pavyzdžiui, jis klausia, kaip naujoji Baltųjų rūmų administracija suvaldys tokią išlaidaujančią ir vartotojišką rinką, kad užtikrintų aplinkos apsaugą. Jis gerai įvertino B. Obamos sumanymą uždaryti Gvantanamo kalėjimą, bet pridūrė, kad JAV turi panaikinti ir karinę bazę, o teritoriją, kurioje ji dislokuota, „gražinti teisėtai savininkei – Kubos liaudžiai”.

Vis dėlto straipsnio pabaiga – vėlgi minorinė. Jis pripažino, kad per tuos ketverius B. Obamos kadencijos metus jis „praras galimybę sekti įvykius” ir didieji šalių santykių pokyčiai vyks be jo. Taip F. Castro netiesiogiai pripažįsta, kad jo sveikata jau ant ribos…

Gali būti, kad šis viešas F. Castro straipsnio pasirodymas paskutinis. Jis pasirodė iš karto, kai kubiečiai triukšmingai atšventė Kubos revoliucijos pergalės 50-metį. Dar po 2 m. – 1961 m. sausio pradžioje – JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba ir įvedė jai ekonominę blokadą. Šios abi sukaktys dabar pažymėtos ir tragiškos nuojautos, ir vilties ženklu. 82 m. sulaukusio „komandantės” testamentas – Kubos izoliacijos panaikinimas.

Ispanų laikraštis „El Pais” rašo, kad politinė padėtis Kuboje primena 7-ojo dešimtmečio Ispaniją, kai šalį iki 1975 m. valdė diktatorius Francisco Franco, bet drauge 6 m. karaliumi jau Juanas Carlosas I, valdantis Ispaniją iki šiol. Štai ir šiandien Fidelis atlieka revoliucinio orakulo vaidmenį, nors Kubą jau beveik metus valdo jo brolis Raulis, kurį laikraštis vadina pragmatišku dviejų sistemų taikintoju.

Atrodo, analogiškai „frankizmo” terminui prigyja „kastrizmas”. Šiems diktatūros tipams būdingas perimamumas, kuris laikėsi ir laikosi tik dėl išorės paramos: Ispanija visada rėmėsi Vašingtonu, Kuba – Sovietų Sąjunga, o dabar – Venesuelos lyderiu Hugo Chavezu. Įdomu tai, kad šias dvi sistemas siekė sutaikyti Europos Sąjunga, tačiau jos interesai niekaip nepramušė „Havanos bunkerio” monolito.

Kadaise Kubos revoliucija ir jos lyderis buvo patys gražiausi 20 a. reiškiniai, tačiau, kai sukilimas virto diktatūra, siekiančia bet kokiais būdais išsaugoti politinę valdžią, revoliucijos idealai išsigimė. Štai tuomet laisvės sala tapo savotiška uždara kapsule, mažąja Cezario imperija, aprašyta Reinaldo Arenaso romane „Kol ateis naktis”(„Before Night Falls”).

Autoritarinė F. Castro asmenybė nuo revoliucinio patoso nusirito į terorą, kurį galima buvo pastebėti ir Vladimiro Lenino Rusijoje. Paprastai toks režimas keičiasi tik pasitraukus jo įkvėpėjui. Kaip bebūtų ciniška, tokie laikai kubiečiams jau aušta. To saulės nutvieksto ryto, tarsi naujos mistinės revoliucijos, laukia tiek 12 mln. kubiečių, tiek Vašingtonas, kuriam besitraukiantis „komandantė” staiga ėmė žarstyti pagiriamuosius žodžius.