Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nors ir spyriojasi, bet priverstas sutikti su Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo pasiūlymu. O sandėris štai toks: Minskas pripažįsta Pietų Osetiją ir Abchaziją, tuomet Rusija suteikia jam 100 mlrd. rublių kreditą ir galbūt kitąmet nedidina dujų kainų. Tokiu sandėriu kvepėjo prieš abiejų lyderių susitikimą Kremliuje šį pirmadienį.

Jis surengtas po to, kai A. Lukašenka ir dar du Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių vadovai savaitgalį nenuvyko į šios Sandraugos metinį susitikimą Kazachstano Borovojės kurorte. Baltarusijos vadovas vietoj jo pasirinko ledo ritulį, kuris taip pat „kvepėjo“ dujomis: Maskvoje žaidė Pasaulio žvaigždžių ir „Gazprom-eksport“ komandos.

Sandraugos vadovų susitikime buvo tariamasi pavasarį sukurti vadinamąją Muitų sąjungą, tačiau kitų metų dujų tiekimas Baltarusijos lyderiui yra gyvybinės svarbos klausimas, ir jis pasirinko diskusiją su D. Medvedevu akis į akį. Beje, diskusijos čia ir nėra. Rusijos prezidentas aiškiai leido suprasti: Minskas turi pagaliau pripažinti dvi atsiskyrusias Gruzijos respublikas, nes ir taip be aiškių motyvų atsikalbinėja keturis mėnesius. Iš pradžių jis tvirtino, kad bendrą sprendimą turi priimti Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, tačiau rugsėjo 5 d. įvykęs posėdis šio klausimo nagrinėti nė nepradėjo. Paskui A. Lukašenka Maskvą prašė palaukti, kol po rinkimų pradės dirbti naujo šaukimo Baltarusijos Parlamentas. Dabar, prieš susitikimą Maskvoje, A. Lukašenka laikraščiui „Kommersant“ nuolankiai sakė: „Tikiuosi, kad Rusija mums parems, o mes už tai atidirbsime…“ Matyt, tas atodirbis ir bus politinė parama Maskvai pripažįstant Pietų Osetiją ir Abchaziją. Iki šiol šių respublikų nepripažino niekas, išskyrus pačią Rusiją, revoliucinę Nikaragvą, na, dar radikalias palestiniečių organizacijas „Hamas“ ir „Hezbollah“.
Dabar A. Lukašenka priremtas prie sienos. Baigiasi 2008 m., o kitų metų sutartis dėl rusiškų dujų tiekimo dar pakibusi ant plauko. Šį kurą Minskas gauna tikrai lengvatinėmis kainomis – po 128 dolerius už 1000 kubinių metrų. Maksimali jų kaina, kurią Baltarusija dar sutiktų mokėti, yra 140 dolerių. Pagal ją patvirtintas kitų metų Baltarusijos biudžetas. Koncerno „Gazprom“ atstovai kalba apie žemiausią įmanomą 200 dolerių kainą. Dar 2006 m. valstybių lyderiai susitarė, kad kainos didės per kelerius metrus, tačiau konkretaus dydžio nenustatė.

Baltarusijos ekonomika, nors ir gana izoliuota nuo krizės apimto pasaulinio ūkio, vis tiek dūsta. Laikraštis „Kommersant“ pastebi, kad išlaidos energijos ištekliams didina prekių kainas, todėl krinta jų konkurentinis pajėgumas užsienio rinkose. Esant krizei baltarusių produkcijos užsakymų ypač sumažėjo. Net kontroliuojama šalies statistika negali nuslėpti, kad šiemet užsienio prekybos deficitas sudarys 5,3 mlrd. dolerių.

Ekspertų tvirtinimu, Baltarusijos ekonomika dar gali leisti, kad dujų kaina pasiektų 160 dolerių, tačiau tokiu atveju reikia ilgalaikės paskolos. Spalį Rusija jau suteikė savo sąjunginei partnerei 2 mlrd. rublių paskolą, tačiau jos aiškiai nepakaks, jei dujų kaina pasieks 200 dolerių už 1000 kubinių metrų, kaip numatyta 2006 m. principinėje sutartyje. Taigi dar 100 mlrd. rublių paskola Minskui būtų išsigelbėjimas ir ta prasme, kad sustiprėtų A. Lukašenkos valdžia, nes ne už kalnų ir nauji prezidento rinkimai.

A. Lukašenka Rusijos spaudai užsiminė, kad derybose Maskvoje bus aptarti įvairūs klausimai – nuo ekonominių iki gynybinių. Štai kodėl apžvalgininkai mano, kad Minskas gali nusileisti ir kitoje vietoje – pasirašyti su Maskva susitarimą dėl bendros priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos. Jis leistų Baltarusijos teritorijoje kaip atsaką amerikiečių raketoms dislokuoti priešraketinio skydo elementus, taip pat lengvatinėmis sąlygomis tiekti rusišką karinę techniką ir karinius užsakymus Baltarusijos gamykloms.

Taigi A. Lukašenkai vizitas į Kremlių – tai toli gražu ne jo mėgstamas ledo ritulys. Šios derybos – tai iš esmės žaidimas į vienus vartus.