Pirmadienį Rusijos ministras pirmininkas ir buvęs prezidentas Vladimiras Putinas vienos dienos darbo vizito atvyko į Minską. Čia įvyko jau daugiau kaip 10 m. kuriamos Sąjunginės valstybės ministrų tarybos posėdis.

Bet pirmiausia apie aplinką, kurioje vyksta šis susitikimas. Prieš keletą savaičių, kalbėdamas su užsienio žurnalistais, Aleksandras Lukašenka vėl griežtai atkirto Maskvai, kuri darė užuominas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje tampa pavojingu precedentu Minskui. Baltarusijos vadovas jas suprato kaip grasinimą ir pavadino visiškai idiotiškomis. „Neduok Dieve, – šio politiko žodžius cituoja laikraštis „Financial Times“, – jei Rusija imsis panašių žingsnių prieš Baltarusiją“.

A. Lukašenkos susierzinimą sukėlė ir Kremliaus raginimai pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją. Netgi po Parlamento rinkimų Minskas to daryti neskuba, o naujai išrinktasis pradės dirbti tik spalio 27 d.

Įdomu ir tai, kad kitą dieną po V. Putino viešnagės į Minską atvyksta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje pirmininkaujantis Suomijos užsienio reikalų ministras Alexanderis Stubbas, kuris neseniai apkaltino Rusiją bandymu Pietų Osetiją išvalyti nuo gruzinų. Ši organizacija nelabai mėgstama ir A. Lukašenkos, tačiau jos stebėtojai buvo įleisti į neseniai vykusius rinkimus. O spalio 13 d. Baltarusijos diplomatinės tarnybos vadovas Sergejus Martynovas ES užsienio politikos atstovo Javiero Solanos kvietimu dalyvaus Bendrijos užsienio reikalų ministrų posėdyje.

Užsienio apžvalgininkai mano, kad V. Putinas savo vizitu į Minską nori užbėgti už akių Vakarams, kurie pasirengę išvesti Baltarusiją iš izoliacijos, juo labiau kad A. Lukašenka jiems rodo vis didesnio palankumo ženklus. Iš įpročio vis pridurdamas, kad Minskas visą laiką yra patikimas Maskvos sąjungininkas, A. Lukašenka daro aiškius reveransus Vakarams. Vien ko vertas jo pareiškimas žurnalistams, kad „Vakarai turi padėti Baltarusijai likti laisva ir nepriklausoma šalimi“. Abipusis supratimas jau yra: A. Lukašenka iš kalėjimo paleido opozicijos lyderius, o užsienio stebėtojai vykusiuose Parlamento rinkimuose neaptiko didesnių pažeidimų.

Keldamas kainą, jis nepamiršta priminti, kad Minskas užkerta kelią nelegaliai žmonių ir narkotikų migracijai į Vakarus, kad Baltarusija yra patikima naftos ir dujų tranzito partnerė, kad jo šalis suteikia savo teritoriją kariniams Vakarų kroviniams į Afganistaną ir t. t. ES ir NATO, atrodo, patyliukais tam pritaria ir ketina panaikinti sankcijas Baltarusijai.

Toks neviešas žaidimas ranka rankon vyksta ir tarp Minsko bei Maskvos. Abiejų šalių vadovai Minske tariasi dėl dujų kainų kitais metais. Manoma, kad jos sieks 250 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tačiau rankomis bus sukirsta, jei Maskva Baltarusijai suteiks 2 mlrd. dolerių vadinamąjį stabilizavimo kreditą, kuris sušvelnintų mokėjimo balanso deficitą. Minskas norėtų, kad kreditas būtų suteiktas pagal 2007 m. sąlygas, kuriomis jis gavo pusantro milijardo dolerių paskolą, tai yra 15 m., atidedant mokėjimą 5 m. ir mokant to laikotarpio palūkanas pagal formulę LIBOR + 0,75 proc.

Bet Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas laikraščiui „Kommersant“ tvirtino, kad baltarusiams bus duota ne 2 mlrd. ir ne spalio 6 d., o maždaug pusantro ir gruodžio mėnesį, kai ketinama visiškai suderinti dujų kainas. Akivaizdu, kad Maskva už suteikiamus milijardus nori gauti ne tik palūkanas, bet ir kai ką daugiau. Štai neseniai Rusijoje viešėjusiam Venesuelos prezidentui Hugui Chavezui pažadėtas 1 mlrd. dolerių kreditas rusiškai karinei technikai pirkti. Tas pats verslo laikraštis pranešė, kad Minske kalbama ir apie Rusijos priešraketinio skydo elementų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje kaip atsvarą amerikiečių sistemai Lenkijoje ir Čekijoje.

Paprastai tokie vizitai baigiasi pramogomis. Kaip pramogą derybų organizatoriai surengė kuriamo bendro meninio filmo „Bresto tvirtovė“ aptarimą. Jo režisierius Pavelas Čuchrajus nesusiduria su didelėmis problemomis, ir tai turbūt vienintelės Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės temos, dėl kurių pavyzdingai sutariama.