Geopolitiniai interesai reiškiasi ne tik sausumoje, vadinamuosiuose „karštuose“ planetos regionuose, kur iš tiesų, kaip dabar Kaukaze, žemė dega tiesiogine prasme. Jau keleri metai vyksta įnirtinga kova už Arkties turtus. Šešios Šiaurės valstybės, besiribojančios su Arkties vandenynu, grumiasi dėl jo dugne slypinčių milžiniškų išteklių, pirmiausia naftos ir dujų, kurių klodų, beje, niekas nėra tiksliai ištyręs.

Praėjus metams po aktyvesnių Arkties dugno tyrinėjimų, alyvos į ugnį įpylė liepos 23-ąją paskelbtas JAV geologijos tarnybos (USGS) tyrimas dėl naftos ir dujų išteklių Arkties vandenyne. Laikraštis „The Times“ rugpjūčio pradžioje pagal šį tyrimą paskelbė Arkties žemėlapį, kuris tapo naujų ginčų katalizatoriumi. Šis planas gali sukelti tikrą paarkčio šalių karą už priėjimą prie išteklių (tyrimo medžiagą galima rasti http://energy.usgs.gov/arctic/).

Tai vienas detaliausių žemėlapių, kada nors darytų pasaulyje. Tačiau geologų vertinimai pagrįsti ne tiek konkrečiais duomenimis apie vandenyno turtus, kiek angliavandenilių resursų lyginamuoju vertinimu. Dar neišžvalgyti Arkties plotai lyginami su tomis pačiomis sąlygomis jau žinomose teritorijose, kuriose yra naftos ir dujų.

USGS tyrinėtojų nuomone, iš tikrųjų Arktyje šių išteklių nėra gausu. Teigiama, kad naftos ištekliai sudaro tik apie 90 mlrd. barelių, arba vos 7 proc. iki šiol įrodytų pasaulinių naftos atsargų. Vaizdžiai tariant, tai prilygtų Venesuelos atsargoms, bet yra tris kartus mažiau negu Saudo Arabijos ištekliai. Kita vertus, jie sutelkti ne viename rajone, o išsimėtę po visus Arkties regionus, ir maždaug trečdalis yra Aliaskoje.

Kur kas daugiau čia yra gamtinių dujų. Amerikiečių geologai teigia, kad Arktyje susitelkę beveik 47 trilijonai kubinių metrų dar neeksploatuotų dujų, o tai sudaro apie 26 proc. iki šiol išžvalgytų pasaulinių šios žaliavos išteklių.

Toks santykis šiek tiek keičia konkurencinę kovą dėl Arkties gelmių resursų: nedideli naftos klodai tikrai nepaaštrins Šiaurės valstybių grumtynių už šią žaliavą, tvirtina USGS specialistai.

Kita vertus, dalis Arkties, į kurią labiausiai pretenduoja Rusija, – Lomonosovo gūbrys ir giluminė centrinė vandenyno juosta su abisaliniu (išvagotu prarajų arba nuokryčių) dugnu – yra neperspektyvi energijos resursams išgauti.  Daugiausia išteklių glūdi kontinentinio šelfo pakrantės ruože. 70 proc. neatvertų dujų išteklių yra trijuose baseinuose: Vakarų Sibiro (40 proc.), Rytų Barenco (19 proc.) ir Aliaskos (13 proc.). Perspektyviausi regionai – Karos ir Laptevų jūra. Pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją daugiausia jų priklauso Rusijai.

Bet, nepaisant neva garantuoto Rusijos priėjimo prie Arkties dugno turtų, karas dėl jame glūdinčių išteklių yra gana nuožmus ir vyksta ne vien tik žodžiais.

Lygiai prieš metus, pernai rugpjūčio pradžioje, Rusija pasiuntė savo batiskafą į daugiau kaip 4 kilometrų gylį netoli Šiaurės ašigalio. Dugne rusų mokslininkai, tarp kurių buvo ir Dūmos narių, paliko iš titano Kaliningrade pagamintą šalies vėliavą, pareiškę, kad ši gelmių teritorija, prilygstanti dviem Prancūzijoms, yra žemyno ir Rusijos valstybės tąsa, tad ir jos turtai priklauso jai. Maskva tvirtino, kad Arkties šelfe gali būti daugiau kaip puspenkto (kitais skaičiavimais – net šimtas) milijardų tonų naftos. Rajone dirbo ekspedicija „Arktika 2007“ iš Murmansko, kurios darbai Maskvai kainavo apie 100 milijonų rublių.

Į šį Rusijos iššūkį iškart sureagavo Jungtinės Valstijos. Pernai liepą Vašingtone įvyko trijų dienų mokslo ir karinių žinybų atstovų pasitarimas. Jame buvo akcentuota, kad Arkties vandenynas ir jo turtai yra pasaulinė nuosavybė, o į jo dugną įbesta valstybinė vėliava dar nenustato tos šalies teisių. Kanada, taip pat pakilusi į varžytynes dėl Arkties, teigė, kad niekas neturi teisės uzurpuoti kitų šalių teisės į vandenyno šelfą. Tai taikoma ne tik Rusijai. Prieš kelis dešimtmečius, kai Amerikos ledlaužis įplaukė į Kanadai priklausančių salų akvatoriją, kilo didelis skandalas. Į tuos turtus taip pat pretenduoja Danija ir Norvegija.

Su pastarąja Rusijos ginčas tęsiasi jau apie 40 metų. Iki šiol nesureguliuotas jūros sienų delimitacijos klausimas Barenco jūroje, kurios dugne, įvairiais vertinimais, yra apie 12 mlrd. barelių naftos.

Taigi, pernykštis Rusijos žygis į Arkties gelmes sukėlė konkurencijos bangą. Iškart iš Sietlo uosto į Arkties vandenyną išplaukė JAV sunkusis ledlaužis „Hiley“ – vienas iš trijų tokio tipo Amerikos laivų, esančių karinės pakrančių apsaugos tarnybos žinioje. Jo tyrimams Arktyje Amerikos kongresas skyrė 100 mln. dolerių. Šio ledlaužio paskirtis – tirti pasaulinio atšilimo procesus Arkties vandenyne ir jų įtaką mūsų planetos klimatui. Bet dabar ši misija papildyta Kongreso nacionalinės mokslo tyrimų tarybos suformuluota nuostata, kad „dėl Aliaskos geografinės padėties JAV yra arktinė valstybė, turinti savo geopolitinių, ekonominių ir mokslinių interesų, ir jų saugumo interesai Arktyje turi būti apginti“.

Pagal Jungtinių Tautų jūrų konvencijos (Amerika jos taip ir neratifikavo) 76-ąjį straipsnį valstybės, kurių teritorija nusitęsia už poliarinio rato, turi teisę eksploatuoti ją 200 mylių spinduliu nuo valstybės sienų. Bet Šiaurės ašigalio nė viena valstybė nepasiekia, tad ir didžiuliai Arkties vandenyno plotai nepriklauso niekam.

Aktyviausiai į šį karą įsivėlusi Rusija bando pagrįsti Arkties gelmių nuosavybę, teigdama, kad iki tyrinėjamų vietų plyti Lomonosovo gūbrys, nusitęsęs nuo Sibiro platformos. Atsakydamas į šį teiginį, Kanados užsienio reikalų ministras ironizavo: „Dabar ne penkioliktas amžius. Negalima bastytis po pasaulį, smaigstyti vėliavas ir šaukti, kad tai mūsų teritorija…“

Nepaisydama perspėjimų, Rusija ir toliau aktyvina kovą už Arkties resursus, puikiai žinodama, kad naftos ir dujų ištekliais ji gali kontroliuoti ir pasaulinę politiką.