Rusijos agresija Kaukaze galbūt ne tiek pamokė Maskvą, kiek prablaivė kai kurių Vakarų politikų galvas. Gerokai padelsę, jie puolė svarstyti padėtį regione ir net kalbėti apie palankesnes Gruzijos ir Ukrainos galimybes įstoti į NATO. Aljanso lyderiai dar neleidžia sau aiškiai pasakyti, kad Rusijos operacija prieš Gruziją pagreitins šios šalies įsijungimą į organizaciją. Kol kas vengiama minėti ir Bukarešte numatytą terminą – gruodžio mėnesį, o tik teigiama, kad Gruzijos narystės Aljanse šis konfliktas neatitolins.

Matyt, Briuselyje, kur yra ir NATO, ir ES būstinės, kaip rašo italų „La Repubblica“, svarstoma, kad netgi karinę atsakomybę už padėtį Kaukaze reikėtų perkelti ant ES specialaus taikos užtikrinimo kontingento, apie kurio sukūrimą kalbama jau keleri metai. Tokia Europos žandarmerija būtų sudaryta iš prancūzų policijos junginio, Ispanijos civilinės gvardijos, Portugalijos Respublikos pajėgų, Nyderlandų karališkosios žandarmerijos ir taip toliau. Italija neketina siųsti daugiau kaip 1 tūkst. karabinierių. Kaip ir Libane, Gruzijoje toks kontingentas kontroliuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos sienas, būtų sudarytas iš pėstininkų ir sraigtasparnių.

Bet kol kas tai tik planai, kuriuos Briuselis kuria labai jau lėtai. Užtat Varšuva nustebino nauju siūlymu.

Ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Lenkija tikriausiai sutiks dislokuoti Jungtinių Valstijų priešraketinės gynybos sistemas savo teritorijoje, nes Vašingtonas ketina patenkinti Lenkijos reikalavimus sustiprinti karinį bendradarbiavimą. Nesunku suprasti, kad tokį abipusį nuolaidumą paskatino Rusijos ir Gruzijos konfliktas. Dar praėjusį lapkritį, kai D. Tuskas nurungė prezidento brolį ministrą pirmininką Jaroslawą Kaczynskį, Varšuva staiga Vašingtonui iškėlė naujus reikalavimus, jei šis nori šalies teritorijoje dislokuoti 10 priešo raketų gaudyklių šachtų, turi aprūpinti ginkluotąsias pajėgas vidutinio ir artimojo nuotolio veikimo raketomis „Patriot“, THAAD arba AMRAAM, taip pat skirti milijonus dolerių kariuomenės technikai modernizuoti. Lenkijos priešlėktuvinės gynybos sistemos beviltiškai paseno, o, kaip parodė įvykiai Kaukaze, Gruzijos priešlėktuvinės sistemos nepajėgė numušti modernių Rusijos bombonešių.

Ginčas tęsėsi daugiau kaip pusę metų. Per tą laiką čekai pasirašė ir parlamente ratifikavo susitarimą dėl amerikiečių radaro dislokavimo Čekijoje. Paskui kilo skandalas, kad raketas galėtų dislokuoti Lietuva, jei derybos su Lenkija nepavyks. Šį ginčą visą laiką lydėjo nesutarimai Lenkijos vadovybėje. Prezidentas Lechas Kaczynskis laikėsi pozicijos, kad „neverta labai rizikuoti“ ir kelti Amerikai naujus aukštus reikalavimus, nes nepasisekus deryboms „Lenkijos padėtis smarkiai pablogės“.

Bet po keturių dienų karo Kaukaze Lenkijos vadovams tarsi atsivėrė akys, ir jau ketvirtadienį į Varšuvą atvyksta JAV delegacija. Lenkijos sostinėje turėtų vykti baigiamasis derybų dėl priešraketinio skydo etapas. Manoma, kad sutartis su Vašingtonu gali būti pasirašyta dar iki prezidento rinkimų Amerikoje, tai yra lapkričio 4 d.

Dabar, kai pasikeitė Lenkijos pozicija, Lietuvoje taip pat atsirastų daugiau drąsos rizikuoti priimti amerikiečių raketas. Rusija pati savo agresyviais veiksmais skatina kaimynines šalis peržiūrėti gynybines nuostatas. Jeigu bendri ES veiksmai užtikrinant saugumą ir stabilumą yra tokie neryžtingi ir chaotiški, nacionalinės Vyriausybės turi pačios užtikrinti savo piliečių saugumą.

Kad tą daryti reikia nedelsiant, įrodo ne tik Rusijos agresija prieš suverenią Gruziją, bet ir Maskvos grasinimai Baltijos šalims ir Lenkijai, kai šios paskelbė bendrą Gruzijos rėmimo deklaraciją. Kaip parodė istorija, Rusijos grasinimai retai kada nevykdomi. Gal šiuolaikiniame pasaulyje jie ir netaptų dar vienu Miunchenu, bet Sausio 13-ąja – kodėl gi ne…

Atrodo, pasauliui vis dėl to grasina ne Iranas.