Amerikos žurnalas „Business Week“ paskelbė sensacingą naujieną, kad 2000 m. pradžioje Vladimiras Putinas kreipėsi į Jungtinių Valstijų prezidentą, prašydamas Rusiją priimti į NATO. Visas to meto galimos Rusijos narystės NATO aplinkybes aprašo žurnalo korespondentas ir straipsnio autorius Steve Levine‘as savo knygoje „Putino labirintas“.

Autorius pasikliauja liudininkų Maskvoje, ypač vieno prezidento patarėjo Kremliuje, pasakojimais, esą V. Putinas, paveldėjęs iš Boriso Jelcino šį postą, jau 2000 m. pradžioje susitikime su Amerikos prezidentu Billu Clintonu ir valstybės sekretore Madeleine Albright klausė jų, kaip reaguotų Vakarai, jei Rusija išreikštų pageidavimą įstoti į Aljansą? Amerikos lyderių reakcija nežinoma, tačiau teigiama, kad jie praleido negirdomis tokį pasisiūlymą ir paskubėjo nukreipti kalbą kita linkme.

Pasak liudininkų, Rusijos vadovas manė, kad Vašingtonas nežino tikrųjų Maskvos nepasitenkinimo NATO plėtra priežasčių. V. Putinas manęs išpešti iš to dvigubą naudą – suartėti su Vakarais ir reformuoti šį bloką iš vidaus. Turėdama veto teisę Rusija trukdytų Aljansui žengti žingsnius, kuriems ji nepritarė, pavyzdžiui, Serbijos pozicijų bombardavimui 1999 m. Vakaruose spėjo, kokius planus rezga Maskva. Jeigu Rusija į Aljansą būtų priimta per krizę Balkanuose, Serbija būtų nuslopinusi bet kokį pasipriešinimą Kosove, o Maskvos operacija Čečėnijoje gautų Vakarų palaiminimą.

Buvęs KGB karininkas, kaip ir B. Jelcinas, puoselėjo viltis, kaip atpalaiduoti Rusiją nuo Šaltojo karo palikimo, kad, žlugus Sovietų Sąjungai, visas jėgas galima būtų skirti Rusijos ekonominei ir karinei galiai stiprinti. Padėtis iš tiesų buvo palanki: Rugsėjo 11-osios teroro aktai JAV lyg ir suartino antiteroristines jėgas. Vašingtonas gavo Maskvos leidimą dislokuoti savo pajėgas Uzbekistane ir Kirgizstane. V. Putinas už tai norėjo atlygio, tačiau jis gavo tik nepasitikėjimo atodūsius ir formalius Briuselio veiksmus. B. Clintonas skėsčiojo rankomis, esą, „jeigu nuo jo vieno tai priklausytų…“ JAV Kongreso nariai, su kuriais ir toliau aktyviai bendravo Kremliaus pareigūnai, prikišo Rusijos karinio potencialo augimą.

Kai amerikiečiai pareiškė, kad jie nesitrauks iš Afganistano, nes čia yra jų interesų zona, V. Putino kantrybė baigėsi. Jos taurę visiškai perpildė Baltijos šalių įstojimas į NATO ir Aljanso pajėgų priartėjimas prie vakarinių Rusijos sienų. Dar didesnį Kremliaus įtūžį sukėlė Ukrainos ir Gruzijos ambicijos tapti NATO narėmis ir Baltijos šalių parama šiems siekiams.

V. Putinas, kurio kadencija prezidento poste artėjo į pabaigą, ėmė švaistytis šiurkščiais kaltinimais Amerikai ir Europai. Rusija ėmė trauktis iš Įprastinės ginkluotės apribojimo Europoje sutarties, sustabdė branduolinį nusiginklavimą, vėl pakėlė į orą budinčius tolimojo skraidymo bombonešius…

Kai 2007 m. Vašingtonas paskelbė savo planus Rytų Europoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą, Rusijos generolai pareiškė, kad tokiu atveju jų raketos bus nutaikytos į amerikiečių objektus Čekijoje ir Lenkijoje.

Tie grasinimai iš tikrųjų nebuvo tokie bauginantys, kaip Rusijos ekonominės priemonės. Silpniausia Vakarų vieta – tai energetika, ir Maskva privertė Rusijoje veikusias „Shell“ bei „Total“ kompanijas mažomis kainomis parduoti akcijas valstybinėms kompanijoms. Lietuva taip pat sumokėjo už lojalumą Vakarams: buvo užsukti naftos kraneliai jos perdirbimo įmonei.

Minėtos knygos autorius netvirtina, kad kitos šalys elgiasi moraliau negu Rusija. Po Rugsėjo 11-osios pasaulis netapo geresnis, ir nei Vakarai, nei Rytai nepasižymi didesniu kilnumu. Naujajame tūkstantmetyje skirtumai tarp kultūrų ir vertybių tapo vos įžvelgiami. Amerika įklimpo Irake, sąmoningai pataikauja vienai pusei Artimųjų Rytų konflikte. Rusija tęsia smurtą Čečėnijoje, skatina separatinius judėjimus, energetiką ir toliau pavertusi politinio spaudimo priemone.

Bet kas gali pasakyti, ar net ir dabar neatėjo laikas Rusijai pasiprašyti į NATO, o Vakarams – nenusigręžti nuo tokio prašymo. Gal tai ir nustebintų pasaulį, bet ta nuostaba greitai virstų palengvėjimo atodūsiu.