Rusijos žiniasklaida, remdamasi šaltiniais iš Minsko, pranešė, kad Vladimiras Putinas gruodžio 13–14 d. lankysis Baltarusijos sostinėje ir čia pasirašys konstitucinę šių dviejų šalių sąjungos sutartį. Pats Rusijos vadovas turėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu.

Tuo metu Aleksandras Lukašenka taptų sąjunginio Parlamento pirmininku arba bendros Vyriausybės ministru pirmininku. Kiekvieno jų pareigos savo šalyse liktų nepakitusios. Beje, V. Putinas, išrinktas į Dūmą „Vieningosios Rusijos“ sąraše, iškart po vizito esą ketina pasitraukti iš prezidento posto.

Nepraėjus nė dviem valandoms, Rusijos diplomatinė tarnyba paneigė radijo stoties „Echo Moskvy“ pranešimą, teigdama, kad apskritai nežinia, ar sąjunginės valstybės įkūrimo Konstitucinis aktas yra parengtas ir ar tai nėra spekuliacijos V. Putino ateitimi. Juk Minskas, iš kur ši informacija žurnalistams nutekėjo, apskritai nieko nekomentavo, tik vėliau sąjunginės valstybės sekretorius Ivanas Makušokas pareiškė, kad sąjungos Konstitucija nebaigta rengti, kitais metais dar reikia svarstyti biudžetą, kitus klausimus, o visokius paskyrimus pavadino „vertais nusistebėjimo“.

Vis dėlto stebėtis verta ne žurnalistų spėlionėmis, o kitkuo. Formaliai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo įkurta prieš 11 m., dar Boriso Jelcino laikais, bet iš esmės tai ir liko tik idėja, kurią kai kas laiko utopija. Beje, Rusijoje vyraujančios politinės tendencijos verčia vis labiau nerimauti: V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, dažnėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė tampa Rusijos užsienio politika. Analitikai ypač tai pastebi po Dūmos rinkimų.

Kita vertus, paprastai du autoritariniai vadovai greta vienas kito neišsitenka. Jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų koks nors kitas prorusiškai nusiteikęs, bet ne toks ambicingas politikas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas pasaulyje ieško naujų partnerių ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjungos idėja liks tik popieriuje.

Bevaises pastangas jai tiekti deguonies iliustruoja ir pastaraisiais metais padidėjusi trintis tarp Minsko ir Maskvos. Šių metų gegužę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai negaliojančia paskelbus Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi. A. Lukašenkos emocijas įkaitino negailestingas energetinis Maskvos spaudimas savo partneriams.

Apžvalgininkai pastebi, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai paaštrėjo nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią. Skirtingai nei pasyvus ir silpnas B. Jelcinas, šis sumanus politikas liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą „slavų draugystės“ tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės sąjungos V. Putinas pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų – netgi paprastą Baltarusijos įtraukimą į Federacijos sudėtį. Bet pagausėjo ir V. Putinui būdingų įžeidžiamų posakių. A. Lukašenkos savimeilę įžeidė garsus V. Putino posakis, kad „Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų“, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį išvargintos respublikos prezidentą.

Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir ne visai padoriai – tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: „Visiems žinoma, ant ko paprastai tupia musės“.

Šiemet, štai jau koks pusmetis, tokių akibrokštų nebuvo: V. Putinas buvo užsiėmęs savo karjeros planu, o A. Lukašenka – ekonomine šalies padėtimi. Gal tai ir leido žurnalistams spėti, kad antroje šios savaitės pusėje Minske bus nulemtas mistinės sąjungos likimas. Visai tikėtina, kad ir V. Putinui reikia vis daugiau stimuliatorių savo politinei ateičiai. Na, jeigu abu lyderiai ir nepasidalys naujų pareigų, bent susitars, tarkime, dėl rusiškų vidutinio nuotolio raketų dislokavimo Baltarusijos teritorijoje – prie Lietuvos ir NATO sienų…