Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, neužsukęs į Vilniuje vykstančią regioninę energetinio saugumo konferenciją, 24 valandas mieliau Maskvoje bendravo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pastarasis aukštą svečią stengėsi priimti ypač šiltai, tarsi primindamas, kokie bičiuliški buvo jo santykiai su ankstesniu Prancūzijos vadovu Jacques‘u Chiracu.

Antradienį V. Putinas, pats sėdęs prie automobilio vairo, jį pavežiojo prezidentiniu „mersedesu“, padeklamavo jam Fiodoro Tiutčevo eiles apie Rusiją, „kurios protu nesuprasi…“, ir apskritai lyderiai labai greitai vienas į kitą ėmė kreiptis „tu“. O per vakarienę akylūs stebėtojai neva įsitikino, kad Prancūzijos vadovas priglaudė prie lūpų šampano taurę, nors vasarą dievagojosi, kad alkoholis jam iš viso nepriimtinas…

Bet ar šie malonūs gestai jau reiškia, kad Maskvos ir Paryžiaus santykiai atšyla?

Gegužę pradėjęs eiti prezidento pareigas N. Sarkozy neilgai laukęs Maskvos energetinę politiką pavadino „šiurkščia“, o keletą savaičių prieš pirmąjį vizitą į Maskvą pareiškė, kad Rusija apsunkina daugelio rimtų tarptautinių problemų sprendimą.

Kad ir atsisakęs atvykti į Vilniaus konferenciją, Prancūzijos prezidentas Maskvai pademonstravo, kad jis yra ne tik Amerikos, bet ir Rytų Europos šalių sąjungininkas. Praėjusią savaitę viešėdamas Bulgarijoje, N. Sarkozy prisipažino esąs „pusiau Rytų europietis“, nes jo tėvas 1948 m. emigravo iš Vengrijos. Prieš tai jis pabuvojo gimtajame Budapešte, na, o šiomis dienomis Paryžiuje priėmė Ukrainos, Čekijos ir Lenkijos vadovus.

Taigi šiais diplomatiniai reveransais N. Sarkozy tarsi dar kartą atsiribojo nuo J. Chiraco, kuris 2003 m. vasarą užsipuolė Amerikos operacijai Irake pritariančias Rytų Europos šalis, ironiškai pastebėjęs, kad jos eilinį kartą praleido progą patylėti… Bet būtent jo valdoma Prancūzija tylėjo, kai Maskva pradėjo karą Čečėnijoje, kurio metu žuvo apie 200 tūkst. žmonių, taip pat nepriekaištavo Kremliui dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Baigėsi J. Chiraco ir G. Schroederio glebėsčiavimosi su V. Putinu era, ir į didžiųjų Vakarų valstybių sceną įžengė kiek jaunesnė politikų karta – N. Sarkozy ir Angela Merkel, kurie iškart pademonstravo savo ištikimybę amerikietiškoms vertybėms.

Žinoma, tokio posūkio negalima vertinti kaip antausio V. Putinui. Diplomatijoje sunku atpažinti, kas slepiasi už mandagių žodžių ar lyderio elgesio kaukės. N. Sarkozy visą parą vykęs vizitas Maskvoje, kaip praneša abiejų šalių naujienų agentūros, tapo gera proga suartinti pozicijas įvairiais tarptautiniais klausimais. Antai Prancūzijos prezidentas tvirtina, kad daugiau supratimo atsirado dėl Irano. Rusija prieštaravo Vašingtono siūlymams įvesti naujas sankcijas Teheranui, o, jei ir to nepakaks, prašyti Saugumo Tarybos leidimo smogti Iranui. Net tada, kai pokalbis šia tema su Maskva vyksta akis į akį, galima teigti, kad vyksta pozityvios permainos, kiek pritempia savo išvadą laikraščio „Berliner Zeitung“ apžvalgininkas.

Sunku pasakyti, ar svečio poziciją šiais ir kitais klausimais V. Putinas išklausė jai pritardamas, ar išsakė ir savo aiškią nuomonę, pavyzdžiui, dėl Kosovo ateities. Šio albanų apgyvendinto krašto gyventojai nepriklausomybę ketina skelbti po svarstymo Jungtinėse Tautose gruodžio 10 d., ir toks apsisprendimas ypač nemalonus Maskvai, kuri visaip priešinasi Kosovo nepriklausomybei nuo Serbijos.

Būdamas svečias, N. Sarkozy nevengė priekaištauti V. Putinui dėl lėto Anos Politkovskajos nužudymo tyrimo, dėl žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, net dėl per Maskvoje vykusį gėjų paradą suimtų dalyvių. Reikia abejoti, ar nuomonių skirtumų šiais klausimais tarp Paryžiaus ir Maskvos sumažėjo.

Vis dėlto V. Putinas pasiryžęs ne tik šiltais priėmimais pritraukti nuo jo besitraukiančius Vakarų lyderius. Šia prasme daug ką apie Maskvos diplomatiją pasakantis faktas: dar birželį V. Putinas N. Sarkozy paprašė, kad koncerno „Gazprom“ partnerė eksploatuojant Štokmano dujų verslovę Sibire būtų prancūzų bendrovė „Total“. O juk Prancūzija daugiau kaip 20 proc. priklauso nuo Rusijos gamtinių dujų tiekimo…

Štai kaip kuriami tvirti partnerystės ryšiai.