Paskutinė JAV prezidento Baracko Obamos kelionės po Europą stotelė – Turkija. Apžvalgininkai tvirtina, kad iš pradžių Amerikos vadovo turnė maršrute jos nebuvo. Pagal protokolą jis turėjo apsilankyti Londone G20 šalių susitikime, čia susitikti su Rusijos kolega Dmitrijumi Medvedevu, dalyvauti NATO įkūrimo 60-mečio iškilmėse Prancūzijoje ir Vokietijoje, paskui vykti į ES ir JAV vadovų susitikimą Prahoje. Dar sausį JAV valstybės departamente kalbėjo, kad paskui B. Obama pasuks į Maskvą.

Tačiau vietoj Rusijos Amerikos lyderis pasirinko dviejų dienų vizitą į Ankarą ir Stambulą. Apžvalgininkai rašo, kad taip Vašingtonas pabrėžia išskirtinį santykių su Turkija pobūdį. Su Turkija JAV turėjo „perkrauti“ santykius, ir tai B. Obamai pavyko greičiau negu su Rusija. Laikraštis „Kommersant“ pažymi, kad JAV ir Turkija ypač susipyko prezidentaujant George‘ui W. Bushui, kai 2003 m. Turkijos parlamentas uždraudė naudotis savo šalies teritorija karinėms JAV operacijoms Irake. B. Obamai dabar tenka užsitikrinti Ankaros pritarimą, kad Turkija sudarys sąlygas naudotis karinėmis bazėmis išvedant amerikiečių kariuomenę iš Irako.

Apie B. Obamos ryžtą normalizuoti santykius su islamo pasauliu Geopolitika jau rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=3288). Telieka pridurti, kad vienas svarbiausių jo vizito į Turkiją uždavinių ir buvo pareikšti, jog Vašingtonas siekia su musulmonais taikos. Ankara pasirinkta kaip tarpininkė tarp Vakarų ir islamo šalių. B. Obama ne šiaip sau aplankė Turkijos valstybės įkūrėjo pasauliečio Mustafos Kemalio Atatiurko mauzoliejų Ankaroje. Paskui JAV prezidentas triukšmingais plojimais buvo sutiktas Turkijos parlamente, kur savo 25 minučių kalboje pareiškė, kad JAV niekada nebuvo karo padėtyje su islamo pasauliu ir nereikia dėti lygybės ženklo tarp musulmonų ir „Al Qaeda“ teroristų. Svečio kalbą tiesiogiai transliavo televizijos kanalai „Al Jazeera“ ir „Al Arabiya“. Taip buvo užgesintas kitas beįsiplieskiantis skandalas: Ankara protestavo prieš Danijos premjero Anderso Fogho Rasmusseno, prieš trejus metus gynusio pranašo Mahometo karikatūrų publikavimą danų spaudoje, kandidatūrą į NATO vadovus. Pranašo garbintojai galėjo įžvelgti jo pasiųstą ženklą: kandidatas pačiame ginčų įkarštyje paslydęs susilaužė ranką…

Naujienų agentūros pranešė, kad JAV prezidentas Turkijoje buvo sutiktas neįtikėtinai šiltai. Matyt, šalies vadovai žinojo, su kokiomis idėjomis į šią Aljanso šalį vyksta aukštas užjūrio svečias. Juk dar Prahoje B. Obama pareiškė, kad ES turi paspartinti Turkijos priėmimą į Bendriją. Beveik prieš dvejus metus Geopolitika taip pat rašė, kad Turkija niekaip nepasirenka – ar ES, ar tradicinis islamas (http://www.geopolitika.lt/?artc=820). Tačiau paskutiniaisiais metais šios šalies veržimasis į ES tiesiog stulbina. Kaip sakė prieš du mėnesius Lietuvoje viešėjęs Turkijos užsienio reikalų ministras Ali Babacanas, jau vyksta derybos dėl 10 narystės Bendrijoje skyrių, keturiems iš jų buvo nustatyti išankstiniai kriterijai. Šalies nacionalinė programa derinama su ES teisine baze, ir Ankara viliasi, kad ne už kalnų ir pačios derybos. Ji tikisi, kad jos prasidės, kai ES pirmininkaus Čekija ir Švedija. Tačiau ministras pripažino, kad kliūčių dar daug.

Viena iš jų – Prancūzijos ir Vokietijos pozicija. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy interviu savo šalies nacionaliniam radijui iš Prahos tiesiai šviesiai pareiškė, kad sprendimas dėl Turkijos turi būti priimtas ne Vašingtone, o Europoje. „Aš visada buvau prieš Turkijos priėmimą ir laikausi tokios pozicijos iki šiol, – kalbėjo jis be užuolankų. – Galiu patvirtinti, kad tokios pozicijos laikosi ir daugelis ES šalių.“ Prancūzijos vadovas pridūrė, kad geriausia, ką gali pasiūlyti Ankarai, tai būti privilegijuota Bendrijos partnere.

B. Obama į tai tarsi nekreipė dėmesio. Ankaroje jis teigė, kad „Turkijos narystė ES sustiprins ir išplės šią organizaciją. Turkija su Europa susijusi ne tik užutėkiais ar sąsiauriais. Tai svarbus transporto koridorius gamtinių dujų tiekimui tarp Rytų ir Vakarų.“ Prezidentas tikino, kad Turkija padarė daug reformų, tačiau jos skirtos ne ES, o pačiai Turkijai. Be to, jis pridūrė, kad pamažu normalizuojami santykiai su Armėnija – tarp dviejų nesutariančių šalių netrukus bus atidaryta valstybinė siena ir atkurti diplomatiniai santykiai. Pasak svečio, galima sutikti, kad 1915 m. vyko armėnų genocidas, bet apie šias problemas reikia kalbėtis, jų negalima slėpti, kaip JAV netyli apie kadaise kerojusią vergiją ir rasinę segregaciją. Netgi tai, kad į konferenciją Stambule „Civilizacijų aljansas“ neatvyko net pačios Hillary Clinton kviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (jis nepritaria diplomatinių santykių užmezgimui tarp Turkijos ir Armėnijos, su kuria Baku turi savų sąskaitų), negali tapti kliūtimi atkurti stabilumą regione, kuris padėtų Turkijai integruotis į ES. Beje, kaip tik dėl Azerbaidžano atsisakymo dalyvauti konferencijoje B. Obama neįsitraukė į diskusijas dėl energetikos ir „Nabucco“ dujotiekio statybos.

Negalima tvirtinti, kad B. Obamos vizitas Turkijoje praėjo kaip sviestu patepus. Specialiosios tarnybos paskelbė užkirtusios kelią pasikėsinimui į Amerikos prezidentą (Stambule buvo suimtas Sirijos pilietis). Miestų gatvėse buvo gausu protesto dalyvių, kurie perspėjo Turkijos vadovus, kad „JAV nori įtraukti šalį į naujas karines avantiūras“ ir „įtikinti juos pasiųsti į Afganistaną daugiau savo kareivių“. Kai kurie turkai teigė, kad Amerikos politika nepasikeitė, o „naujasis prezidentas skiriasi nuo G. W. Busho tik odos spalva“.

Šiaip ar taip, B. Obamos kelionė į Turkiją Vašingtonui yra netgi svarbesnė už visą kitą turnė po Europą dalį. Susitaikyti su islamo pasauliu Vašingtonui greitai gal ir nepavyks, tačiau jam duotas reikšmingas ženklas ir nubrėžti aiški takoskyra tarp musulmonų bendruomenės ir teroristinių jos atplaišų. Galų gale, nepaisant kai kurių ES narių pasipriešinimo, JAV vadovas suteikė didelį postūmį Turkijos įstojimui į Bendriją. Ankara puikiai supranta, kad tuomet atsivertų plati ir legali rinka jos prekėms ir darbo jėgai. O Vakarai gautų didesnį placdarmą didinti įtaką Vidurio ir Artimuosiuose Rytuose.