Tarp visada Kremliui ištikimo Tadžikistano prezidento Emomalio Rachmono ir Rusijos vadovo Dmitrijaus Medvedevo perbėgo juoda katė: Tadžikistano lyderis demonstratyviai atsisakė atvykti pirmadienį derybų į Maskvą, jis nedalyvaus ir trečiadienį numatytuose Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir Eurazijos ekonominės sandraugos viršūnių susitikimuose. Bet užtat jis noriai sutiko būti vasario 10 d. Briuselyje prasidedančiame susitikime su ES vadovais…
Kodėl pirmą kartą per 16 valdymo metų E. Rachmonas metė tokį iššūkį Maskvai?
Patyrusi Rusijos diplomatija turbūt pirmą kartą per visą santykių su Vidurio Azijos šalimis laikotarpį patyrė tokią nesėkmę. Ji neapskaičiavo keleto ėjimų į priekį, nes nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Maskva buvo garantuota, kad šis regionas priklauso jos interesų zonai. Vis dėlto padėtis pasikeitė.
Šio konflikto priežastis – vandens ir energetikos išteklių pasidalijimas tarp keturių Vidurio Azijos šalių, jei neskaičiuosime lyg nuošalyje nuo šios problemos esančio Turkmėnistano. Tai štai Tadžikistanas ir Kirgizstanas turi didžiulius vandens ir energijos išteklius, o Uzbekistanas ir Kazachstanas jų stokoja. Tadžikistanas savo blogą ekonominę padėtį ketina pataisyti statydamas energetikos objektus, pavyzdžiui, Roguno hidroelektrinę. Taškentui kelia nerimą, kad ši 347 m ilgio užtvanka, kaip ir Kambaratos jėgainių kaskada Kirgizstane, nusekins gausų vandenį į Uzbekistaną nešančias ir didžiulius sausumos plotus drėkinančias upes.
Iš pradžių Rusija pasiūlė savo investicijas Roguno užtvankos statybai baigti ir pareikalavo 51 proc. akcijų, tačiau paskui pajutusi kažką negero atsisakė bendro projekto, motyvuodama „didelėmis administracinėmis išlaidomis ir rizika“. Tuomet Dušanbė pagal „dviejų persų valstybių“ koncepciją pasiūlė statybas baigti kartu su Iranu, tačiau ir šis atsisakė.
Sausio pabaigoje Taškente viešėjęs D. Medvedevas tik įpylė žibalo į ugnį. Po derybų su prezidentu Islamu Karimovu Rusijos vadovas pareiškė, kad hidroenergetinę sistemą Vidurio Azijoje reikia rengti pagal tarptautines normas panaudojant visas per valstybes tekančias upes ir paisant visų regiono valstybių interesų. Uzbekistano prezidentas pagrasino, kad „kitu atveju kylančios ekonominės problemos bus sprendžiamos politinėmis priemonėmis“.
Ką tai reiškia, Dušanbė greitai pajuto. Uzbekistanas dvigubai sumažino dujų tiekimą Tadžikistanui ir tiek pat padidino jų kainą šiais metais – iki 300 dolerių už 1000 kubinių metrų. Dušanbė buvo priversta nuo sausio 27 d. šalies sostinės gyventojams apriboti elektros energijos tiekimą. Dabar jie jos gauna tik 15 val. per parą. Dušanbė, be viso to, apkaltino Taškentą trukdant elektros energijos tranzitui iš Turkmėnistano.
Savo ruožtu Taškentas tvirtina, kad jis tokių priemonių ėmėsi dėl didžiulių Tadžikistano skolų, kurios siekia 12 mln. dolerių. Tadžikistano bendrovė „Tadžikgaz“ teigia, kad dėl ekonominės krizės vien tik sostinės gyventojai jai įsiskolinę 10 mln. dolerių, tačiau kaimynų uzbekų tai nedomina. Jie ir toliau laiko uždarę sieną su Tadžikistanu, tiesia prie jo sienų kelius ir geležinkelius, jautriai reaguoja į tadžikų reiškiamas pretenzijas dėl tadžikų kultūros paveldo Samarkande ir Bucharoje ir t. t.
Į visą šį ginčą įsiterpė ir jį paaštrino Rusija. Norėdama išlaikyti savo įtaką regione, pasipriešinti į jį vis labiau besiskverbiantiems Vakarams, Maskva nesugeba subalansuoti santykių su Vidurio Azijos šalimis. Tadžikistane yra dislokuota karinė Rusijos bazė ir karinis kosminis objektas, tačiau 56 m. politiko E. Rachmono akys vis labiau krypsta į Vakarus. Aktyvūs ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO, o dabar ir su ES erzina Maskvą ir jos šalininkus Vidurio Azijoje.
Po dviejų dienų vizito į Briuselį E. Rachmonas ketina aplankyti Kroatiją ir galbūt Baltijos šalis, tačiau atsisakė dalyvauti Nepriklausomų valstybių sandraugos organizacijų pasitarimuose, kuriuose D. Medvedevas lyg tyčia norėjo užglaistyti jam labai nepalankią trintį tarp Vidurio Azijos valstybių.
