Nuo seno sakoma, kad klysti – žmogiška (lot. errare humanum est). Kitaip sakant, siūloma pakančiai žiūrėti tiek į kitų, tiek į savo klaidas. Šio lakaus posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero).
Neįmanoma paneigti, kad ir Jūsų apžvalgininkas bei šio asmeninio tinklapio tvarkytojas savo rašiniuose taip pat daro klaidų, įvelia netikslumų, kuriuos, ačiū Dievui, dažnai pastebi skaitytojai, komentatoriai ir šiaip įvairių portalų lankytojai. Ačiū tiems, kurie tas klaidas pastebi, taiso, geranoriškai, tai yra pagal garsųjį Cicerono posakį, reaguoja, papildo, suteikia dar daugiau informacijos.
Neseniai skelbtame ir didelį ažiotažą sukėlusiame DELFI patalpintame mano straipsnyje „Frontininko“ išteisinimas: juodojo scenarijaus pradžia?“, kuris taip pat buvo interneto dienoraštyje www.iskauskas.lt, atsirado teiginys neva teismo sprendimą A.Paleckio byloje taip pat lėmė Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarės, docentės Dalios Satkauskytės ikiteisminiame tyrime pateiktas aiškinimas, kad kaltinamojo frazėje „savi šaudė į savus“ nėra vienareikšmiškumo, kaip ir sovietinės agresijos neigimo.
Siekdama ištaisyti apmaudų netikslumą, mokslininkė autoriaus paprašė, kad šio sakinio pabaiga būtų interpretuojama kitaip. „Kategoriškai neigiu, kad mano tyrimas prisidėjo prie Algirdo Palecio išteisinimo, – rašo ji atsiųstame elektroniniame laiške (pateikiu jį ištisai). – Aš negaliu atsakyti už tai, kaip teisėjas interpretuoja mano analizę. Visų pirma, mano tyrimas nesvarstė klausimo, ar Algirdas Paleckis neigia sovietinę agresiją. Man buvo pateikta užduotis išsiaiškinti, ką gali reikšti frazė “saviškiai šaudė į savus”. Mano analizėje teigiama, kad vienprasmiško atsakymo, ką reiškia šį frazė, negali būti. Galimi du, bet tik du atsakymai. Cituoju savo analizę:
“Frazės kontekstas siūlo dvi kolektyvinio subjekto interpretacijas.
Viena vertus, tai minia, 1991 m. sausio 13-ąją budėjusi prie televizijos bokšto („O kas buvo sausio 13-ąją, reiškias, prie bokšto“ ir ankstesni bei vėlesni minios paminėjimai). Tokiu atveju subjekto skilimas į dvi priešingas pozicijas yra šios minios skilimas – skilimo pagrindas (etinis, pasaulėžiūrinis, ideologinis ar kažkoks kitoks) nėra aiškus.
Kita vertus, frazė „juk minią, kaip instrumentą, Sąjūdis irgi naudojo“, rodo, kad kolektyvinis subjektas gali būti interpretuojamas kaip apimantis ir Sąjūdį, ir minią. Abi grupės traktuojamos kaip „saviškiai“ ar „savi“, o tikslus jų bendrumo pagrindas nėra nurodytas. Tai galėtų būti visi tie faktoriai, kurie ankstesnėje interpretacijoje kaip kolektyvinio subjekto skilimo pagrindas (etinis, pasaulėžiūrinis, ideologinis etc.). Tačiau šiuo atveju labai aiškiai nurodytas kolektyvinio subjekto skilimo pagrindas, kitaip sakant, dvi jos sudedamosios dalys. Pirmoji jų – minia. Tai ta kolektyvinio subjekto dalis, kurioje kolektyviškumo laipsnis aukštesnis (DLKŽ „būrys žmonių“), ir kuri pati savaime neturi aktyvumo reikšmės. Šio kolektyvinių subjekto susiformavimo pagrindas – atskirų subjektų kiekybė.
Antroji dalis – Sąjūdis. Šiai kolektyvinio subjekto daliai būdingas didesnis individualizacijos laipsnis (rašytiniame tekste – tikrinė daiktavardžio forma, kuri yra nuoroda į konkretų istorijos subjektą – Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį), aktyvumas ir kokybinis kolektyvinės tapatybės pagrindas (DLKŽ, „sutelktas visuomeninis judėjimas“). Minios kaip pasyvios subjekto dalies ir Sąjūdžio kaip aktyvios subjekto dalies interpretaciją visiškai aiškiai patvirtina frazė „minią kaip instrumentą Sąjūdis irgi naudojo“ [išskirta mano, D. S.].”
Prisijungdamas prie šio paaiškinimo, atsiprašau jo autorės ir straipsnio skaitytojų už įsivėlusį netikslumą. Jis kituose portaluose ir asmeniniame tinklapyje ištaisytas.
Savo ruožtu noriu pastebėti, kad autoriaus nuomonė ne visada sutampa su oficialių dokumentų, ypač juridinių, kurie kartais žiniasklaidai neprieinami, teiginiais ir išvadomis. Įvykių ir pareiškimų interpretacija gali skirtis nuo vyraujančios nuomonės ar sausos oficialios dokumentų kalbos.
Tai, žinoma, neleidžia kūrėjams piktnaudžiauti garsiuoju Cicerono posakiu.
