Keistas buvo tas gruodžio 10-osios mitingas, Rusijos valdžios leistas surengti ne mažiau keistai pavadintoje Maskvos aikštėje Bolotnaja. Stebėtojai ne tik nesutaria, kiek jame dalyvavo protestuotojų, bet ir ginčijasi, kodėl jis buvo toks išsikvėpęs ir koks čia opozicijos indėlis.
Keistenybių šioje „žiemos revoliucijoje“ gali būti ir daugiau. Labai jau taikiai akcijos „Už teisingus rinkimus“ organizatoriai sutiko su Maskvos merijos sprendimu neleisti mitinguoti Triumfo aikštėje (tai galėtų reikšti opozicijos triumfą) ir nukreipti protestuotojus kitapus Kremliaus – į kadaise buvusią pelkę, balą, Maskvos upės žemumą. Bolotnajos aikštėje kažkada buvo vienuolyno sodai ir daržai, paskui čia atsirado miestelėnų pasilinksminimo vieta su cirkininkų pasirodymais, meškomis, visokiomis „fejerijomis“, turgumi.
Būtent čia myriop bausdavo valstybinius nusikaltėlius. Pavyzdžiui, toks likimas ištiko ir Jemeljaną Pugačiovą – Dono kazokų vadą, apsišaukėlį carą Petrą III, kuris vadovavo vienam didžiausių Rusijos valstiečių sukilimui XVIII a. antroje pusėje, bet buvo jo paties kazokų sąmokslininkų sučiuptas, atgabentas į Maskvą, o toje aikštėje 1775 m. sausio 10 d. jam įvykdyta, šių laikų supratimu, baisi mirties bausmė: galva nukirsdinta, užmauta ant kuolo, o kūnas ketvirčiuotas, atskiros jo dalys vežimu išvežiotos į skirtingas Maskvos vietas ir sudegintos. Beje, tai buvo paskutinis oficialus ketvirčiavimas carinėje Rusijoje.
Šis imperatorienės Jekaterinos II, beje, kilusios iš Prūsijos, įsaku paskelbtas nuosprendis sukilėlių vadui pelnė liūdną šlovę minėtai Maskvos aikštei. Aišku, dabar kiti laikai, kiti papročiai, kai susirinkusios minios žmonių skelbia nuosprendį valdžiai, reikalauja permainų ir teisingų rinkimų.
Surežisuotas spektaklis
Bet rimtu pasipriešinimu Kremliui mitingas nevirto. Atvirkščiai: keliasdešimt tūkstančių manifestuotojų pamojavo šūkiais, tradiciniai kalbėtojai iš opozicijos pasakė kalbas, kurių dėl prasto garso negirdėjo dauguma susirinkusių, o oratorių iš komunistų partijos apskritai nušvilpė, kai kas uždegė „fejerijas“, kurias netrukus atėmė policija ir patys mitinguotojai, buvo priimtas kreipimasis su raginimu „surengti teisingus rinkimus“ ir po kelių valandų visi ėmė skirstytis. Beje, iš pradžių daugelis atėjo į Triumfo aikštę, kuri lyg tyčia buvo remontuojama, bet po to policijos kordonų prižiūrimi ramiai šaligatviais nužingsniavo į tikrąją mitingo vietą.
Dar taip nebuvo, kad mitingo oratoriai ir žiniasklaida dėkotų tvarkos sergėtojams už parodytą santūrumą ir taktą, o šie maloniai šypsotųsi ir parklupusią merginą mandagiai pakeltų. Žiniasklaida, ypač televizija, kurios kone visi kanalai yra kontroliuojami iš Kremliaus, parodė „objektyvius“ siužetus. Kaip praneša „RBK Daily“, pademonstruoti realius vaizdus iš aikštės nurodymą davė pats prezidentas D.Medvedevas. Laikraštis „Kommersant“ atpasakoja ankstesnių protesto akcijų Triumfo aikštėje ir Čystyje Prudy dalyvių mintis, esą reportažus apie susidorojimą su jais buvo uždrausta rodyti taip pat Kremliaus nurodymu. Šįkart visuose TV kanaluose „teigiami“ siužetai truko tik kokias 6–7 minutes, nors tas šeštadienis visai Rusijai buvo ypatinga ir nerami diena.
Lyg susitarę D.Medvedevas ir V.Putinas su pasitenkinimu pažymėjo, kad mitingas Bolotnajos aikštėje buvo tikrosios demokratijos pasireiškimas, nors ne visiems jame keltiems šūkiams ir oratorių kalboms jie pritaria. Jie davę nurodymą patikrinti balsavimo protokolus vietose.
Visos šios gana keistos aplinkybės susideda į vieną abejonę, ar tikrai Rusija nepatenkinta Dūmos rinkimų rezultatais, „Vieningosios Rusijos“ pergale ir būsima valdžios rokiruote po kovo 4–osios prezidento rinkimų. Rašytojas Borisas Jakuninas savo interneto dienoraštyje teigė, kad „visas garas nueis švilpukui, jeigu protestuotojai nesukurs gero koordinacinio centro ir nefiksuos rinkimų procedūros pažeidimų“, o visą kontrolę patikės Kremliui.
Kremliaus užliūliuotas mitingas
Šie įtarimai kelia pagrįstų abejonių, kas yra šiuolaikinė opozicija Rusijoje ar ją gali remti demokratinis pasaulis. Fondo „Peterburgo politika“ vadovas Michailas Vinogradovas sutinka, kad pastebimas staigus Rusijos visuomenės politizavimas, ir jis įvyko ne naktį po Dūmos rinkimų, o „Vieningosios Rusijos“ suvažiavime rugsėjį, kai buvo paskelbta apie V.Putino grįžimą į prezidento postą. Štai susirinkusieji Bolotnajos aikštėje ir pasisakė prieš tokį scenarijų.
Kiti ekspertai mano, kad šeštadienį į aikštę išėjo vadinamoji „vidurinioji klasė“, kurios taip laukė valdžia. Ji priėmė labai nuosaikią rezoliuciją, susidedančią iš penkių punktų, tarp kurių nėra radikalaus jaunimo keliamo nuolatinio reikalavimo – pasitraukti V.Putinui. Interneto svetainė „Zagolovki.ru“ teigia, kad šis politizuotas jaunimas daugiausiai priklauso mitinge vyravusioms opozicinėms partijoms – liberaliajam „Solidarumo“ judėjimui, partijai „Jabloko“, Respublikonų partijai, Liaudies laisvės partijai ir nacionalistinėms jėgoms – Rusų pilietinei sąjungai, Nacionaldemokratiniam aljansui ir net Rusijos socialistiniam judėjimui („Kairiajam frontui“), kuriam simpatizuoja pats V.Putinas (beje, vienas judėjimo įkūrėjų ir aktyvistų yra partijos ideologas lietuviškai skambančia pavarde Ilja Budraitskis). Sekmadienį, kaip atsvara gruodžio 10–osios mitingui, buvo surengtos taip pat taikios nacionalistinių organizacijų eitynės.
Politikai ir apžvalgininkai savo tinklaraščiuose skeptiškai nusiteikę dėl tokių protesto akcijų efekto. Po Bolotnajos aikštės niekas nesikeis, teigia rašytojas Dmitrijus Gluchovskis. Ateina euforija, kad valdžia neva jų dalyvius išgirdo. „Mums paprasčiausiai leido išleisti garą, o iš tikrųjų kol šuo los, karavanas jau bus toli“, – rašo jis.
Valdžia pakeitė taktiką ir strategiją. Dabar ji mitingų turinį derina su daugybe judėjimų ir partijų, kurių dalis yra „prokremliškai“ nusiteikusi. Mitingų organizatoriai jau nesipriešina, kai jų vietą prašo iškelti iš Maskvos centro. Daugelis savo parašais pažada, kad juose nebus jokių provokatorių ir ekscesų. Žurnalistas Zacharas Prilepinas ironiškai rašo: „Vakar, žinoma, buvo puiki diena. Gerai pastovėjome, bet paskui gerai ir išgėrėme. Visi vienas kitą myli ir gerbia. Net mes – policiją ir mus – policija. Nerimą kelia tik viena: o juk mes nieko negausime. Jokių pakartotinių rinkimų, jokių rezultatų peržiūros. Jie mums tekartoja mėgstamą frazę: mes jus išgirdome… Tokia štai išvada. O šiaip džiugu, tiesiog susižavėjęs…“
Susiskaldžiusi opozicija
Kitaip sakant, galime kelti klausimą: ar yra Rusijoje opozicija? Taip, Maskvoje renkasi vadinamieji „Putino vaikai“ arba „niekieno karta“ – nieko nereikalaujantys, abejingais veidais, kokių 30 metų žmonės, ramiai išklausantys partijų lyderių kalbas, susirenkantys pasižiūrėti ir atstovauti kuo didesnei miniai. Bet pats protestuotojų skaičius dar nieko nereiškia. Su jais demokratinės Rusijos nesukursi.
Vakarų spauda jau seniai pastebi, kad Rusijos opozicijai atsirado naujas priešas – ji pati, dar pernai lapkritį rašė vokiečių „Die Zeit“. Nuo 2009 m. liepos 31 dieną vykstančios judėjimo „Strategija 31“ akcijos sukėlė valdžios pasipriešinimą, tačiau vėliau valdžia jų ėmė net nepastebėti. Mat tarp jų organizatorių niekaip neišsitenka nei Liudmila Aleksejeva – neaukšta, gležna 84–erių „protesto judėjimo ikona“ vadinama žmogaus teisių gynėja, nei 68–erių Eduardas Limonovas – impozantiškas, ypač veiklus ir dažnai bravūriškas rašytojas, dar keletas radikalų…
Nepriklausomo tyrimo instituto „Levada–centr“ sociologas Denisas Volkovas prancūzų „Liberation“ teigia, kad rusai nevertina opozicijos, nes ji neturi jokios įtakos visuomenėje. Tiesa, B.Nemcovas ar M.Kasjanovas kritikuoja valdžią, bet ši jų neklauso. Praėję rinkimai į Dūmą parodė, kad jų neišgirdo ir rinkėjai; nė viena dešinioji partija nepateko į parlamentą. Viena iš priežasčių – šie lyderiai neturi veikimo erdvės, nes televizija, kuri 80 proc. rusų yra didžiausia informacijos skleidėja, kontroliuojama Kremliaus…
Taigi opozicijos reikalai Rusijoje tampa panašūs į opozicijos padėtį Baltarusijoje. V.Putino režimas vis dažniau krypsta į „lukašenkizaciją“, o opozicijos veiklos efektyvumas šiose šalyse irgi vienodėja. Tiesa, Rusijos opozicionieriai mėgina vienytis. Dar artėjant rinkimams, sausio mėnesį per „Strategija 31“ akciją gruodžio paskutinę dieną suimti jos lyderiai nutarė kurti bendrą opozicinę struktūrą „Parnas“ („Už Rusiją be savivalės ir korupcijos“), paskui virtusią partija, bet neregistruotą Dūmos rinkimams, o po rinkimų bus bandoma pasirašyti Memorandumą dėl koordinacinių tarppartinės stebėsenos veiksmų.
Gresia dar viena okupacija?
Štai esant tokiai padėčiai šokiruojantį pareiškimą padarė Valerija Novodvorskaja – žinoma 61–erių disidentė, 2010 m. kovą pasirašiusi opozicijos kreipimąsi „Putinas turi pasitraukti“, tačiau dabar kritiškai vertinanti jos veiklą. Interviu Latvijos radijui ji teigė, kad neseniai vykusių protesto akcijų Rusijoje nereikėtų laikyti demokratijos ir diktatūros šalininkų kova. „Negalvokite, kad tai demokratijos ir diktatūros jėgų susidūrimas. Protestuojantiesiems vadovauja jėgos, kurios noriai dar kartą jus okupuotų“, – pabrėžė ji. „Jeigu šios jėgos ateitų į valdžią, vyktų ne referendumai dėl antros valstybinės kalbos, o referendumas, ar uždrausti latvių kalbą“, – sakė V.Novodvorskaja Latvijos radijui.
Žinoma Kremliaus kritikė, gal šiuo atveju kiek ir „persūdanti“, matyt, turėjusi galvoje nesutariančią ir skirtingų tikslų siekiančią Rusijos opoziciją, kurioje vis didesnę galią įgauna valdžios globojamas nacionalistinis–šovinistinis sparnas. Čia verta priminti V.Novodvorskajos, kuri 2008–ųjų vasario 16–ąją už Lietuvos interesų gynimą gavo Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Riterio Kryžiaus ordiną, pernai kovą nuskambėjusius perspėjimus. „Artimiausiu metu Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu netaps šiltesnė. Jokio atšilimo nelaukite. Rusiją valdo čekistinė chunta. Tai kraštutiniai valstybininkai, kurie visų, nemirusių nuo alkio ir šalčio, nekenčia. Jūsų nemyli mažiau negu Estijos, Latvijos ar Gruzijos, tačiau vis tiek ypatingos meilės nejaučia. Jus stengsis atkirsti ir sugriauti Baltijos šalių vienybę, todėl su jumis žais. Štai tam ir ruoškitės.“
Šie beveik prieš dvejus metus sakyti disidentės žodžiai galbūt tinka ir dabartinei padėčiai apibūdinti?
