Padėtis Graikijoje ir visoje euro zonoje primena estų rašytojo Trato Matso romano pavadinimą „Šokis apie garo katilą”. Tai mažoji estų kaimo gyvenimo epopėja, apimanti kelis dešimtmečius nuo Pirmojo pasaulinio karo išvakarių iki šeštojo dešimtmečio pabaigos. Žinoma, ji nieko bendra neturi su Graikijos krize, tik vizualiai galima įsivaizduoti, kaip visa Europa beprotiškai trypinėja aplink Atėnus ir vargšą eurą.
Griausminga sirtakio muzika pasigirdo dar gerokai prieš pasaulinę finansų griūtį. Jau tada analitikai prognozavo, kad po Islandijos ir Airijos ateis eilė vadinamosios Europos „papilvės“ šalims – Graikijai, Italijai, Ispanijai, Portugalijai.
Vidinio prisitaikymo nepakako
Analizuodamas krizės priežastis, politologas Ramūnas Vilpišauskas pernai kovą teigė: „Pradedant nuo Graikijos situacijos vertinimo, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kad esminė jos dabartinės finansų problemos priežastis yra ne vienerius metus vykdyta išlaidavimo politika. Žinoma, dalyvavimas euro zonoje kartu su tokiomis šalimis kaip Vokietija, kurių produktyvumas nuo euro zonos sukūrimo augo sparčiau nei Graikijos ir kai kurių kitų Pietų Europos šalių, paaštrino pastarųjų konkurencingumo dilemas. Naudojant bendrą valiutą – eurą – ir todėl nebeturint jokių galimybių išnaudoti valiutos devalvavimą (ar nuvertėjimą) konkurencingumo išsaugojimui, lieka tik vidinio prisitaikymo kelias, kuriuo praėjusiais metais ėjo ir Baltijos šalys. Kitaip sakant, tokiu atveju darbo santykių lankstumas ir atlyginimų prisitaikymas (juos mažinant) atlieka konkurencingumo palaikymo funkciją.“
Vidinio prisitaikymo kelias, kuriuo kol kas sąlygiškai sėkmingai žengia Rytų ir Vidurio Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, Graikijoje virto susitaikymu su blogėjančia padėtimi, kurią paskatino „užmerktų akių“ taktika: statistikos rodikliai buvo dirbtinai „užaukštinti“, socialistų vyriausybė užėmė stručio poziciją. Bet votis turėjo pratrūkti.
Finansinė gelbėjimo virvė ar kilpa?
Reikia priminti, kad 2010 m. balandžio pabaigoje ES, Europos centrinis bankas ir TVF priėmė sprendimą (jis buvo paskelbtas gegužės 2 d.) per trejus metus Graikijai skirti 110 mlrd. eurų paramą. Tuomet labiausiai tam priešinosi Berlynas. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tada savo pagalbininku pasikvietė ne Prancūzijos vadovą Nicolas Sarkozy, bet kalbėjosi telefonu su Amerikos prezidentu Baracku Obama. Šis paragino Vokietijos kanclerę būti labiau sukalbamai dėl paramos Graikijai. Laikraštis „Die Zeit“ tvirtino, kad kanclerė nebuvo griežta šios paramos priešininkė, tačiau kėlė Atėnams sąlygą, kad jie turi imtis radikalių taupymo reformų.
Pirmieji pinigų srautai smunkančiai Graikijos ekonomikai mažai ką padėjo. Ir štai šio spalio naktį iš 26–osios į 27–ąją 17–a euro zonos lyderių susitarė su privačiais bankais ir draudikais dėl 50 proc. investicijų į Graikijos obligacijas nurašymo, nutarė paskolinti Atėnams dar 100 mlrd. eurų ir nusprendė sustiprinti Europos finansinio stabilumo fondą iki 1 trln. eurų, siekiant įveikti bloko skolų krizę. Atėnų skola, kuri šiuo metu sudaro 160 proc. šalies BVP, per tą patį laikotarpį galėjo padidėti iki 180 procentų. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompuy pareiškė, kad šis susitarimas iki 2020 metų padės sumažinti Graikijos valstybės skolą iki 120 proc. BVP. Graikai skelbė, kad jie rezervų dar turi iki lapkričio vidurio, dabar jie sako jų turį iki šv.Kalėdų, o paskui… Todėl reikėjo skubėti.
Labai svarbu, kad euro zona ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), kurių finansinė pagalba jau kartą gelbėjo Graikiją nuo bankroto, paskolins Atėnams dar 100 mlrd. eurų. Ši suma kiek mažesnė, negu buvo susitarta liepą – tikriausiai dėl to, kad prie Graikijos naštos mažinimo labiau prisidės bankai ir privatūs investuotojai. Pirmosios šio plano detalės paaiškėjo keliomis valandomis anksčiau, kai ES lyderiai paskelbė įpareigosiantys didžiausius Bendrijos bankus padidinti savo kapitalą 106 mlrd. eurų iki ateinančio birželio.
Politinės krizės griūtis
Bet kai tik naktinis sprendimas buvo priimtas, Briuselį užgriuvo nauja žinia iš Atėnų. Premjeras George’as Papandreus spalio 31–osios vakare parlamente paskelbė, kad ES paramą turėtų patvirtinti patys graikai referendumu. Bet tą pačią dieną Kanuose susirinko G20 šalių lyderiai. Ir vėl A.Merkel iniciatyva Atėnams buvo pagrūmota, kad jie negaus nė cento, jei nevykdys savų įsipareigojimų.
G.Papandreus nedrįso tampyti liūto už ūsų. Pasitikrinęs, kaip referendumo idėją priima graikai ir partijos nariai (kas būtų atsitikę, jei rinkėjai pasakytų Briuselio pagalbai „ne“?), jis tą pačią dieną sutiko su savo partijos PASOK sprendimu ją atšaukti. Apskritai tai būtų buvęs antras referendumas Graikijos istorijoje po 1974 m., kai žlugus karinei diktatūrai buvo sprendžiamas monarchijos likimas.
Paskui įvykiai pradėjo vystytis kaip sniego lavina. Premjeras nusprendė paaukoti savo postą dėl „plačios koalicijos“, ir konservatoriai iš „Naujosios demokratijos“ partijos („Nea Demokratia“), per dvejus metus būdami opozicijoje, pirmą kartą sutiko bendradarbiauti su valdančiaisiais. Keletą dienų vyko koalicijos partnerių konsultacijos.
Buvo manoma, kad naują ministrų kabinetą bus pavesta sudaryti kitam, jau pirmadienį paskirtam premjerui. Tačiau partnerių derybos užtruko. Analitikai prognozavo, kad realiausiu pereinamosios vyriausybės vadovu gali tapti 64–erių ekonomistas Lucas Papademosas, kuris aštuonerius metus vadovavo Graikijos centriniam bankui ir tiek pat – nuo 2002 iki 2010 m. – Europos centriniam bankui. Būtent šiai vyriausybei, kaip rašo vokiečių „Die Welt“, teks visa euro zonos pagalbos perėmimo ir ekonomikos stabilizavimo našta. Numatoma kitų metų vasario 19 d. surengti priešlaikinius parlamento rinkimus, o paskui – vėl nauja vyriausybė ir politinės krizės tęsinys…
***
Ką gi, Graikija žengė pirmą išmintingą žingsnį. Ji įveikė pagundą manipuliuoti rinkėjų valia, kuri tik komplikuotų situaciją, G.Papandreus laimėjo dar vieną mūšį, kad vėliau sugrįžtų į politinę areną, sunkiausiu metu į vieningą frontą ima vienytis skirtingos politinės jėgos… Bet ar to pakaks, kad Elados šalis (hebrajų kalba „elada“ reiškia „Dievo amžinybė“) išbristų iš gresiančio bankroto akivaro? Gal tas „šokis apie garo katilą“ truks ištisą amžinybę?
