Po septynis mėnesius užtrukusio NATO puolimo prieš Gaddafio režimą pasiekta lemtinga pabaiga: dar viena arabiško tipo diktatūra griuvo, ir dabar pasaulis puoselėja viltį, kad Libija pagaliau priartės prie vakarietiškos demokratijos. Bet ar šios viltys ne bergždžios? Kokia ateitis laukia Džamahirijos?
Makabriškas sukilėlių susidorojimas su 69–erių savo tironu, kurį daug kas dievina iki šiol, yra arabiško tipo nuosprendis. Jokių tarptautinių teismų, jokios Temidės, nes islamas turi savo teismą, kurio nuosprendį, ištraukę pulkininką iš kanalizacijos vamzdžio, įvykdė patys libių jaunuoliai. Trumpa, aišku, nors ir žiauru mums, krikščioniškos moralės išlepintiems europiečiams.
Nuo pergalės šokio prie euforijos
Visi lengviau atsikvėpė – Vakarai, pagaliau užbaigę nuo kovo 17 d. trukusią abejotiną operaciją prieš diktatorių, Šiaurės Afrika nuo Tuniso iki Egipto, kur panašios revoliucijos paskelbė valdantiesiems savo verdiktą, patys libiai, kurių dauguma troško permainų ir tiesiog kentė 42 metų užtrukusią tironiją.
Tačiau dažnas užduoda klausimą: kas dabar? Kur pasuks viena turtingiausių Šiaurės Afrikos valstybių? Ar naujo apynasrio Džamahirijai neuždės radikalusis islamas? Kaip elgsis velionio sūnus, pasitraukęs į Nigerį ir žadėjęs kerštą dėl tėvo žūties? Pagaliau kas atsitiks su milžiniškais Libijos gamtos ištekliais?
Įvairios šariato spalvos
Vis dėlto daugelis apžvalgininkų sutaria, kad Libijos problema glūdi ne išorėje, o valstybės viduje. Mat dabar šalis gali skilti į daugybę autonomijų, paklūstančių vis kitiems vadams ar politinėms partijoms. Sukilėliai susidurs su rimtu iššūkiu bandydami savo rankose išlaikyti valdžią, nes iki šiol juos vienijo neapykanta diktatoriui. Jau dabar be jokių teismų susidorojama su M.Gaddafio šalininkais. Baiminamasi net to, kad čia į valdžią gali imti veržtis su „Al Qaeda“ siejami islamistai, pasinaudosiantys šalyje vyraujančiu politiniu ir ekonominiu chaosu.
Nors štai Libijos laikonosios nacionalinės tarybos (LPNT) vadovas Mustafa Abdelis Jalilis tvirtina, kad į teisinės valstybės pamatus bus įlieti musulmoniškos religinės teisės – šariato – įstatymai. Tokie įstatymai viršenybę tebeturi Pakistane, Sudane, Afganistane, kur dar vis savo galią rodo „Al Qaeda“. M.A.Jalilis kalbėdamas mitinge Bengazyje, kur ir prasidėjo žygis prieš režimą, net atsiklaupė ant kelių maldai, tuo tarsi patvirtindamas savo pažadą, išsakytą žodžiais: „Kaip musulmoniška šalis mes priėmėme islamo šariato įstatymus, todėl bet koks įstatymas, prieštaraujantis islamo principams, atšaukiamas.“
Šariato (arab. „kelias prie vandens“) prisilaikantys musulmonai tvirtai tiki, kad jo pagrindas – tai dieviškasis apreiškimas, ateinąs iš keturių svarbiausiųjų šaltinių – Korano, sunų (pasakojimų apie Alacho darbus), idžmos (musulmonų bendruomenės bendro sutarimo) ir kijos (tam tikros dedukcijos, tarsi trijų pirmųjų šaltinių apibendrinimo). Jo įstatymai susiformavo dar islamo aušroje, šariato normų laikomasi pagal islamo išpažinimo kryptį ir lygį. Fundamentalistiniai režimai Irane ar Afganistane dar taiko griežtas šariato normas, pavyzdžiui, nukertant ranką arba užmėtant akmenimis, vahabistinė kryptis tebegalioja Saudo Arabijoje ir kitur.
M.Gaddafis savo trijų tomų veikale „Žalioji knyga“ (1975–1979 m.), kurį pats rašytojas laikė kur kas svarbesniu negu Platono ar K.Marxo darbai, išdėstė vadinamąją trečiąją pasaulinę teoriją, kaip sutaikyti kapitalizmą ir komunizmą dėl išnaudojamųjų gerovės. Gal ir dabar kai kam patiks „Žaliosios knygos“ teiginys, kad rinkimai yra ta pati „diktatūra“, kurią vykdo stambiausios partijos, o tikroji demokratija – tai „liaudies komitetai“, kitaip sakant, sovietinio tipo tarybos, renkamos suvažiavimuose, su generaliniu sekretoriatu priekyje. O šio sekretoriato viršūnėje sėdi pats svarbiausias valstybės asmuo, kuris ir vėl atstovauja paprastai liaudžiai…
Šiame veikale diktatorius pasiūlė ir Libijos santvarkos modelį – arabų nacionalizmo, islamo fundamentalizmo ir socializmo derinį. M.Gaddafis šaltojo karo metais siekė, kad ši valdymo sistema taptų trečiuoju keliu tarp socializmo ir kapitalizmo ne tik savo „liaudies respublikoje“, bet, puoselėdama šiuos planus, jo kariuomenė netgi įžengė į Čadą. 1972 m. jis buvo sukūręs „Islamo legioną“, kuris 1978–1987 m. dalyvavo kovose su kaimynine šalimi. Tačiau karą ten pralaimėjo, ir Džamahirijos orakulo mokymai taip ir neišplito už Libijos ribų.
Laukia peštynės dėl valdžios
Vakarų pamoka dar vienam diktatoriškam režimui vargu ar leis LPNT lyderiams pritaikyti radikalias islamo idėjas ir griežtus šariato įstatymus. Kaip rašo italų „La Stampa“, įvairios grupuotės mėgins supriešinti pasaulietinę valstybę su islamu, Tripolį – su Bengaziu, kur iki šiol yra LPNT būstinė, šią tarybą – su prieš mėnesį paskelbtu kitų valdžios organu – Libijos Aukščiausiąja saugumo taryba (LAST) su štabu sostinėje. Laikraštis teigia, kad prieštaravimų tarp Bengazio ir Tripolio pašalinimas turi būti pirmas žingsnis, siekiant nacionalinio susitaikymo.
Dabartiniai sukilėlių lyderiai aiškiai supranta, kad jų laukia nelengvas darbas – įveikti pergalę pasiekusių libių euforiją ir tą 42 metus gyvavusią valdžios piramidės logiką. Be to, į tą valdžią aiškiai veršis islamistai, kurių lyderis Abdelis Fahimas Belhadji neseniai skelbėsi džihado (musulmonų šventojo karo prieš kitatikius) sekėju, bei nacionalinė armija, vadovaujama generolo Suleimano Mahmoudo al–Obeidi – buvusio M.Gaddafio kariuomenės vado.
O vis dėlto juos valdo nafta…
Kita vertus, Libija neišsivers be Vakarų pagalbos, net rengiant pirmuosius laisvus rinkimus, kokie neseniai įvyko Tunise. Žinoma, kad tos pagalbos kaina – Libijos nafta, kuri sukrovė pasakiškus pelnus, nusėdusius doleriais M.Gaddafio klano sąskaitose. Nei Vašingtonas, nei Europa neslepia, kad jie laukia atnaujinant naftos gavybą Libijoje.
Tikimasi, kad Libija iki kitų metų vidurio pasieks naftos gavybos prieškarinį lygį, nes tuomet ji atpigtų visame pasaulyje. Analitikai skaičiuoja, kad šiandien Libijoje išgaunama vos pusė naftos iš tų 1,6 mln. barelių, gautų prieš neramumus. Tačiau tvirtinama, kad pasaulio naftos ir dujų atsargoms tai neturėtų kenkti (prieš karą Libijos nafta užpildė tik apie 2 proc. pasaulio naftos rinkos), nesvarbu, kad naftos kainos nuo 2008–ųjų krizės pasiekė neregėtas aukštumas.
Šiek tiek sunkiau Europai. Tokios žemyno šalys kaip Italija, Prancūzija, Ispanija importuoja gana didelę Libijos naftos dalį. Iš viso libiai eksportuodavo į Europą daugiau kaip 85 proc. naftos. Todėl italams (įsiveždavo 22 proc. Libijos naftos), prancūzams (16 proc.), ispanams (13 proc.), airiams (23 proc.), austrams (21 proc.) ir portugalams (11 proc.) rasti alternatyvų tiekėją per trumpą laiką buvo gana sunku.
Didžiausi importuotojai buvo priversti iš savo rezervų į rinką paleisti apie 60 mln. naftos barelių, 30 mln. barelių teko JAV daliai. Tiesa, karinio konflikto pradžioje staigiai išaugusi naftos kaina vėliau krito, ėmus tikėti, kad, M.Gaddafio režimui žlugus, Libijos nafta grįš į rinką. Vis dėlto analitikai mano, kad Libija iki šių metų pabaigos gali išgauti 1 mln. barelių naftos per dieną ir 1,6 mln. barelių kitų metų viduryje. Tai užsienio šalių bendrovėms atrodo puikus kąsnis, kurio jos taip paprastai paleisti nenorės. Kai kas tvirtina, kad visos šios M.Gaddafio gaudynės ir prasidėjo dėl to, kaip užvaldyti Libijos gamtos resursus.
Ekspertai mano, kad Libijos ateitį po M.Gaddafio mirties spręs ne tiek nauja šalies valdžia, kiek valstybės, aktyviai dalyvavusios nuverčiant režimą. Gerai būtų, kad, kaip žadėjusi, NATO paliktų Libiją iki spalio 31 d., o pasaulio galingosios valstybės nekartotų klaidų Irake bei Afganistane.
Iš diktatoriaus sutramdymo pamokų turi mokytis ne tik patys libiai, bet ir Vakarai.
