Į kovą su korupcija metamasi įvairiai. Štai estai, kaip skelbia Estijos teisingumo ministerijos svetainė, atidarė specialų tinklapį, kuriame valdininkai mokomi tinkamo ir neleistino elgesio pavyzdžiais. Pavyzdžiui, viename patarime perspėjama, kad kalėjimo sargybiniui negalima priimti butelio konjako, jeigu paaiškėja, jog duodantis jį siekia, kad kuris nors kalinys būtų paleistas anksčiau laiko. Šioje šalyje viešuosius ir privačius interesus dažniausiai supainioja eismo inspektoriai ir medikai.
Tai vadinamoji edukacinė arba „švelnioji“ kovos su korupcija kryptis.
Lietuvos Seime, kaip rašo spauda, taip pat atsibudo kovotojai su korupcija. Šis politikų būrys pateikė Statuto pataisas, kuriose numatoma, kad dažnais atvejais parlamento sprendimo nereikia, norint Seimo narį patraukti atsakomybėn. Kitas revoliucinis dokumentas – naujo Seimo narių veiklos garantijų įstatymo projektas, kuris parlamento sutiktas durtuvais, nes esą mažina parlamentarų veiklos laisvę.
Pavadinkime šią iniciatyvą iškreiptąja kovos su korupcijos apraiškomis valdžioje forma. Bet šįkart ne apie tai.
Latvijos prezidentas Valdis Zatleras pasitelkė iki šiol Baltijos šalyse nematytą kovos su oligarchais būdą. Gegužės 26-ąją Latvijos parlamentas (Saeima) atsisakė išduoti Kovos su korupcija biurui (KKB) leidimą padaryti kratą pas vieną turtingiausių Latvijos žmonių, parlamentarą Ainarą Šleserį, o jau šeštadienį V.Zatleras, pasipiktinęs tokiu sprendimu, paskelbė apie sprendimą paleisti Seimą. „Toks parlamento nutarimas reiškia, kad jis gerai jaučiasi melo aplinkoje“, – pabrėžė šalies vadovas.
Taigi, V.Zatleras pakėlė kardą, nuo kurio pats ir nukentėjo. Ko gero, jis tai nujautė, bet vis tiek pasitikėjo savo šalininkų jėgomis, kurios, pasirodo, parlamente neturi didelės įtakos. Ateinantį į Seimo rūmus prezidentą pasitikėjo gerbėjų būrys, bet ties rūmų įėjimu ir baigėsi šalies vadovo populiarumas. Čia madas diktuoja tokie kaip A.Šleseris ir A. Škėlė. Nors jį iškėlė 33 frakcijos „Vienybė“ deputatai ir 8 Seimo narių frakcija „Už geresnė Latviją“. Likusius 10 balsų, reikalingų pratęsti savo kadenciją, V.Zatleras tikėjosi gauti iš kitų parlamentarų, kuriuos turėjęs pavergti savo iššūkiu…jiems patiems.
Naivu? Turbūt, taip, bet prezidentas šį ėjimą buvo apgalvojęs. Kaip pareiškė tas pats A.Šleseris, prezidentas tikriausiai nebus išrinktas, bet jis sukurs savo partiją, ir 56-rių politikui bus dar ne vėlu pakartoti savo manevrą po ketverių metų. Šiaip ar taip jo įgaliojimai būtų pasibaigę liepos 7-ąją. V.Zatleras turbūt mano, kad populistinius jo akibrokštas pats savaime yra vertybė ir pelnys tautos simpatijas, nes ir dabar Latvijos parlamento kaip ir Lietuvos Seimo reitingai yra žemiausi iš visų valstybinių institucijų.
Asmeniškai šis A.Zatlero žingsnis dažnam kelia susižavėjimą. Pikti apžvalgininkų liežuviai plaka, esą tokiam iššūkiui Latvijos prezidentą paskatino Barackas Obama ir kiti Vakarų lyderiai per G8 viršūnių susitikimą Dovilyje gegužės pabaigoje, norėdami jam iškasti politinės karjeros duobę. Bet greičiausiai A.Zatleras emocingai pratrūko, kai jam nepavyko Seimo įtikinti, kad šis netoleruotų oligarchų ir korupcijos. Juk pagal 2010 m. spalį „Transparency International“ paskelbtą korupcijos suvokimo indeksą Latvija nukrito į 59 vietą pasaulyje, kai Lietuva pakilo į 46-ąją, per metus šį indeksą dešimtbalėje sistemoje pagerindama nuo 4,6 iki 4,9 balo (Estija užėmė 26-ą, o Lenkija 41-ą vietą).
Ko gero, niekada iki galo nepaaiškės, kodėl V.Zatleras žengė šį žingsnį. Bet akivaizdu, kad jis tuo neįveikė nei oligarchų, nei korupcijos. Dar daugiau: kai kurie apžvalgininkai abejoja, ar po tokio iššūkio nekris Latvijos tarptautiniai reitingai, nesumažės investicijos ir ar 2014 m. ji įsives išsvajotą eurą.
Latvijos „Danske“ banko analitikai mano, kad Latvijai teks atidėti vertybinių popierių (obligacijų) išleidimą – pirmą per trejus metus, kai iš ES ir TVF buvo gautas 7,5 mlrd. eurų kreditas. Jie sako, kad dėl sėkmingos mokesčių politikos (tai pernai rudenį paskirto premjero Valdžio Dombrovskio nuopelnas) Ryga sugebėjo stabilizuoti BVP, kuris 2009 m. smuktelėjo 18 proc.
Ar naujai išrinktas buvęs bankininkas, 67-rių milijonierius Andris Bėrzinis pajėgs paspausti Vyriausybę bei Seimą, kad Latvija greičiau ropštųsi iš krizės duobės? Ar jis tenkinsis A.Šleserio ir Co parama, kad oligarchams Latvijoje būtų gyventi gera? Kita vertus, kokie dabar bus Rygos ir Vilniaus santykiai?
Beje, dabar dažnai keliamas intriguojantis klausimas: ar Lietuvoje įmanomas latviškas scenarijus? Teisininkai jau pasakė, kad – ne. Politikai tvirtina, kad viskas įmanoma. Tauta, žinoma, trokšta valdžios permainų. Ekonomistai teigia, kad sukrėsti valdžios piramidę galima ir turbūt reikia, bet iš to nebus didelės naudos. Kopdami į tą piramidę, mūsų politikai neturi išsiugdę atsakomybės ir atpirkimo jausmo, jų kontrolė be galo silpna, jie neapkarpo visų buvusių ryšių su korumpuotomis verslo ir tarptautinėmis struktūromis, dažnai tiesiančiomis nagus net į Lietuvos saugumą.
Vadinasi, V.Zatlero pavyzdys tėra donkichotiškas mėginimas įveikti įsisukusį vėjo malūną? Klaustukas šio sakinio gale turi reikšti, kad – valstybės politikoje labai svarbūs moraliniai, etiniai motyvai, nors jie ir negelbsti. Latviai pademonstravo, kad šiuo požiūriu yra visa galva aukščiau už lietuvius. Ar tai neužgauna „braliukų“ ambicijų?
