Tiesą sakant, net nesidominčiam politika užsieniečiui (o koks gi pailsėti atvykęs turistas nagrinės rinkimų peripetijas svečioje šalyje?) gegužės pabaiga Ispanijoje panašėjo į kunkuliuojantį katilą. Net mažiausiame Pirėnų miestelyje gausiai iškabinti kandidatų plakatai užstojo kelių ženklus, žmonės būriavosi, miestų aikštėse aptarinėjo kandidatūras, jaunimas rengė spalvingas akcijas, o senovinėje Solsonoje vykusi mugė tapo tikru politiniu mitingu, kuriame virė pietietiškos aistros.
Pirėnų kaimelio ženklai
12 km nuklydęs į atokų Alt Urgelio provincijos Alinijos (Alinya) kaimelį, įsispraudusį tarp vaizdingų, sniegu boluojančių ir grifų nusėstų uolingų viršukalnių, patekau į socialistų kandidato surengtą rinkiminį susitikimą. Pagyvenusi viešbučio savininkė Maria ir jos sūnus, patiekę mums vakarienę, tik galvas kraipė ir vadino save dešiniaisiais, nepritariančiais vietinio politiko agitacijai. Bet, kaip paprastai būna, viską lemia verslas: dar vasaros sezono nesulaukusiame viešbutyje lankytojų nedaug, tad nemažas visą gretimą salikę užpildęs kaimiečių būrys, po susitikimo triukšmingai paūžęs, gerokai papildė viešbučio savininkų piniginę…
O vaiskų šeštadienio rytą, po vakare praūžusio lietaus (Pirėnuose oras permainingas), šiame Dievo užmirštame kalnų kampelyje viskas ėjo senu ritmu: vietos ūkininkas vedė karves į savo ganyklą, toli tilindžiavo po jų kaklais pakabinti metaliniai varpeliai, gretimo namo terasoje tebesėdėjo pagyvenęs žmogelis, kuris, žinoma, savaip sugaudydamas mano anglišką aiškinimą, supratau – tik juokėsi iš vakarykščio mitingo viešbutyje… Bet tik vėliau suvokiau, kad tas įvykis buvo tarsi ženklas valdančiajai šalyje socialistų partijai, kad vietos rinkėjai ją ignoruos.
Kairiuosius keičia nuosaikūs dešinieji
Taip ir atsitiko. 2008 m. kovo 9 d. vykusiuose 350 vietų parlamento rinkimuose Ispanijos socialistinė darbo partija 14 mandatų aplenkė pagrindinę savo konkurentę Liaudies partiją. Šiųmečiuose vietos rinkimuose konservatoriai gavo apie 10 proc. vietų daugiau. Buvo renkamos vyriausybės 13–oje ir 17-oje autonominių sričių, valdžios organai buvo sudaromi maždaug 8000–uose municipalinių struktūrų. Socialistai neteko daugumos penkiose autonomijose, jų dauguma beliko trijuose regionuose, be to, jie perleido tokių didelių miestų kaip Sevilija ir Saragosa kontrolę oponentams, o Barselonoje pirmą kartą per 32 metus pralaimėjo nacionalistinei Katalonijos partijai „Konvergencija ir sąjunga“ (Convergencia i Unio, CiU). Rinkimuose į 135 vietų Katalonijos parlamentą ji iškovojo 62 vietas, nors iki aiškios daugumos jai pritrūko šešių vietų. Tuo tarpu Katalonijos socialistų partija (Partit dels Socialistes de Catalunya, PSC) gavo tik 28 vietas.
Katalonija, kur gyvena apie 7 mln. žmonių, ilgą laiką pirmavo pagal sukuriamą šalies BVP dalį. Tačiau pernai Madridas pagal gamybos mastą pirmą kartą nežymiai aplenkė Kataloniją.
Nemažai Katalonijos gyventojų pageidauja, kad šis savita kalba ir kultūra išsiskiriantis regionas taptų nepriklausomas nuo Ispanijos. Jie skundžiasi, kad regionas, kuriame smarkiai išplėtota pramonė, kur kas daugiau prisideda prie šalies ekonomikos nei gauna mainais.
Socialistų lyderis premjeras L.Zapateras radijui „Deutsche Welle“ pareiškė: „Reikėjo tikėtis tokios rinkėjų bausmės, mes žinome, kodėl taip atsitiko, ir darysime išvadas.“ Antrą kadenciją prie vyriausybės vairo stovintis premjeras kol kas nepaskelbė, ar bus partijos kandidatas 2012 m. numatytuose visuotiniuose rinkimuose.
Ispanijos šiaurėje, Baskų krašte ir Navaros regione bei provincijoje (kartu šios sritys sudaro istorinį Baskijos regioną), įtikinamą pergalę pasiekė kairioji radikali partija „Bildu“, kuri yra laikoma separatistinės grupuotės ETA politiniu sparnu (susiformavo iš 2002 m. uždraustos ginkluotos grupuotės „Batasuna“ ir pratęsė savo tikslą – siekti Baskų valstybės sukūrimo). Regione ji gavo apie 1200 municipalinių patarėjų vietų.
Socialistus sužlugdė ekonomika
Kodėl socialistų pozicijos taip susilpnėjo? Jau seniai kalbama, kad po Graikijos, Airijos, Portugalijos ekonominės krizės vėzdas ketina smogti ir Ispanijai.
spanijos ekonomika smarkiai nukentėjo nuo didelio nekilnojamojo turto “burbulo” sprogimo ir 2008–ųjų bei 2009–ųjų pasaulio ekonomikos krizės. Šiuo metu šalyje nedarbas siekia apie 21 proc. ir yra didžiausias ES, o tarp 18–25 metų jaunimo – net 45 proc., ekonomika trečiąjį šių metų ketvirtį neaugo.
Kovodama su krize centrinė vyriausybė ėmėsi griežtų ir ypač nepopuliarių taupymo priemonių bei darbo reformų. Per praėjusius metus, Ispanijai toliau kovojant su rimtomis ekonomikos problemomis, kaip liudija viešosios nuomonės apklausos, šios priemonės tik padidino atotrūkį nuo valdančiųjų socialistų.
Prieš pat rinkimus Madridas uždraudė bet kokias jaunimo akcijas prieš nedarbą, ypač rinkimų dieną. Tačiau jos truko nuo gegužės 16–os, ir aktyvistai nesirengė jų atsisakyti. Protestai ypač įsisiūbavo Madride, kur policija tiesiog nušlavė nuo žemės paviršiaus mitinguotojų palapinių miestelį.
Kaip įsitikinau, Barselona sostinei beveik nenusileido. Centrinėje Katalonijos aikštėje jaunimas naktis leido miegodamas ant grindinio, dieną mitinguodamas ir rengdamas karštas diskusijas, atsigaivindamas didžiulio fontano vėsoje, kviesdamas praeivius nemokamai užkąsti ir atsigerti. Aikštė nusėta didžiuliais ant grindinio ir pakabintais ant virvelių plakatais, pašiepiančiais ir kritikuojančiais vyriausybę, žengiančią savo kaimynės Portugalijos pėdomis, reikalaujančiais socialistams trauktis iš valdžios, o ją užleisti vadinamiems „regionininkams“ – vietinėms politinėms jėgoms, dažniausiai reikalaujančioms ribotos ar visiškos autonomijos.
***
Bet tos autonomijos – keblus politinis, istorinis ir etninis sprendimas. Jos tokios skirtingos – nuvažiavus nemažą atstumą per visą Kataloniją iki Prancūzijos Perpinijos miesto, per šios šalies pietinius rajonus, aplankius keistą autonomijos darinį Liviją (Llivia) – ispanų anklavą Prancūzijos pietuose, perkirtus sterilią ir šaltą Andorą, kurios valstybingumas toks pat stebėtinas, kaip kokio San Marino, leidžiantis kalnų šlaitais per kitas Ispanijos provincijas, kovojančias dėl autonominių teisių (dėl laiko stokos nepasiekiau radikaliųjų baskų krašto ir Navaros regiono). Bet apie pirėniškąjį autonomijų paradą – kitame straipsnyje.
