Istorija mus moko ateities. Tai aksioma. Vengti gilintis į istorijos peripetijas tolygu užsikimšti ausis, užsirišti akis ir įkišti galvą į smėlį. Dažniau žvelgti į ateitį, neprisimenant tegul ir niūriausių mūsų istorijos puslapių, ignoruojant kai kam nenaudingus jos etapus, yra raginimas iš politinių spekuliacijų srities. Lietuvių ir lenkų istorija – kone jautriausia vieta, bet atverti šį nervą mus verčia ir dabarties dviejų šalių santykių aplinkybės.
Okupacija grindžiama Konstitucija
Šį kartą verta atkreipti dėmesį į 90-ties metų senumo įvykius, kurie tarsi nuplėšė šydą nuo pernelyg romantizuotos kelių šimtų metų trukmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorijos. 1921-ųjų balandžio 20 d. Briuselyje prasidėjo oficialios Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl Vilniaus krašto, kuris jau 7 mėnesius buvo lenkų okupuotas.
Bet čia verta priminti daug ankstesnę datą, kuria šiandien abi šalys didžiuojasi ir ketina skambiai pažymėti. Gegužės 3 d. sukaks 220 metų, kai 1791-aisiais buvo priimtas ATR įstatymas, kitaip sakant, Konstitucija. Ji galiojo kiek daugiau kaip metus ir laikoma pirmąja rašytine Konstitucija Europoje bei antrąja pasaulyje po JAV 1787 m. priimto, po to Kongreso bei ¾ valstijų ratifikuoto ir 1791 12 15 įsigaliojusio pagrindinio įstatymo (kartu su vadinamuoju Teisių biliu – 27 kartus taisytos ir papildytos konstitucijos rinkiniu).
Taigi, didžiuotis yra kuo, o Lenkijoje gegužės 3-oji pažymima kaip nacionalinė šventė. Tačiau nedera pamiršti, kad, kai kurių istorikų nuomone, apeliuodamas į 1791 m. bendrą Konstituciją, L.Zeligowskis 1920 10 09 užėmė Vilnių ir visą Vilniaus kraštą. Būtent jos pagrindu generolas įvykdė agresiją prieš Lietuvą, taip pamindamas pagrindinį Konstitucijos postulatą, kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra dvi lygiavertės partnerės, lygiateisių tautų ir valstybių sąjunga, abiejų tautų respublika.
Beveik 20 metų didžiulė Rytų Lietuvos teritorija buvo okupuota. Tik Vokietijai užėmus Lenkiją ir prasidėjus II pasauliniam karui, 1939 10 10 SSRS grąžino Lietuvai 6909 kv. km lenkų užimtos Vilniaus krašto teritorijos, o 1940 11 06 – perdavė ir apie 2600 kv. km Baltarusijos dalies, kurioje nuo seno daugiausiai gyveno lietuviai. Taip vienas okupantas keitė kitą, šį – trečias, tai yra nacistinė Vokietija.
Prievarta atgaivinti ATR…
Grįžtant į 1921-ųjų įvykių, verta priminti enciklopedinius istorijos faktus. Po trumpos Vilniaus aneksijos 1919 m. balandį Lenkija pagal 1920 10 07 pasirašytą Suvalkų sutartį Vilniaus kraštą laikinai pripažino Lietuvos dalimi. Sutartis turėjo įsigalioti spalio 10 d. vidurdienį, bet nespėjo – Lenkija ją sulaužė ir vėl jėga spalio 9 d. užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, kurį valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Iš pradžių okupacija teisinta tuo, kad Vilnių užėmė Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas L.Zeligowskis, kuris spalio 12 d. paskelbė „Vidurinės Lietuvos“ valstybę. Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis apsimetė nieko nežinojęs apie savo generolo agresiją ir planus ir atsiribojo nuo jo veiksmų. Bet jau 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos Seimas tą valstybę oficialiai pripažino ir pritarė prijungimui prie Lenkijos. Okupacinė lenkų valdžia puoselėjo planus patraukti ir į Kauną ir taip – pagal lenkų lyderių filosofiją – atgaivinti 1795 m. galutinai padalintą ATR…
Kad tai vėlgi atrodytų kaip išsaugota ATR Konstitucijos dvasia, 1922 01 08 buvo surengti rinkimai į „Vidurinės Lietuvos“ seimą, kuriuos dauguma lietuvių, dalis žydų ir baltarusių boikotavo.
Vilniaus krašto praradimas 1920 m. lėmė visą tolimesnę Lietuvos saugumo ir užsienio politiką bei santykius su kaimynais. Tautų Sąjunga, dėl akių pritarusi deryboms tarp Lenkijos ir Lietuvos, faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Lietuva kelis kartus – 1936 ir 1937 m. – bandė slapta derėtis su Lenkija dėl Vilniaus krašto ir tarpusavio santykių. Tik rengiantis SSRS ir Vokietijos sąmokslui ir artėjant pasauliniam karui, buvusi jėgų pusiausvyra regione ėmė griūti, ir 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, taip faktiškai pripažindama Vilnių Lenkijai.
Derybos silpnesniojo sąskaita
Bet 1921-ųjų pavasarį dar bandyta žengti diplomatiniu keliu. Kai Lietuvos kariuomenė, stumdama lenkus, jau žygiavo į Vilnių, speciali Tautų Sąjungos komisija pasiūlė sustabdyti kovos veiksmus, ir Lietuvos vyriausybė priėmė šį pasiūlymą, tikėdamasi, kad Tautų Sąjunga imsis sankcijų prieš agresorius. Kovo mėn. pasiūlyta konfliktą spręsti tiesioginėmis derybomis, kurioms pirmininkautų belgų diplomatas Paulas Hymansas. Pagal jo pasiūlytą projektą Lietuva turėjo atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą, tačiau Lietuvą susaistytų politiniais, kariniais ir ekonominiais įsipareigojimais Lenkijai. Bet projektas buvo paviršutiniškas, nuolaidžiaujantis didesnei valstybei, o ir lenkai jo nelaikė kompromisiniu. Paskui į Lietuvos pateiktus pataisymus nebuvo atsižvelgta. Beje, P.Hymanso patarimai ir kitu netrukus iškilusiu opiu Klaipėdos krašto likimo klausimu nebuvo vykę…
Pagaliau tų metų rudenį derybos nutrūko. Lenkai ėmė stiprinti savo valdžią Vilniaus krašte ir rengė butaforinius „Vidurinės Lietuvos“ seimo rinkimus. Šis seimas 1922 02 22 nutarė susijungti su Lenkija, todėl, atlikęs savo darbą, kovo 28 d. buvo paleistas, o okupuotas kraštas Lenkijos Seimo sprendimu buvo vadinamas Lenkijos provincija. Tautų Sąjunga 1922 m. visiškai atsisakė nagrinėti Vilniaus krašto klausimą kaip „neperspektyvų“ ir paliko jį Lietuvos ir Lenkijos diplomatams, nutarusi tik nubrėžti demarkacinę liniją.
Tuo metu Lietuva dar pasiūlė Lenkijai tiesiogines derybas, kurių pagrindinė sąlyga – laikytis Suvalkų sutarties, bet Varšuva į tai tik numojo ranka. Lietuvos vyriausybė pakvietė ją stoti prieš Hagos teismą. Galutinai byla buvo baigta tik 1931 m., kai Tarptautinis Hagos tribunolas pripažino, jog Lenkija pažeidė tarptautinę teisę, o Lietuvai paliko visus įgaliojimus atsisakyti santykių su Lenkija…
Iki pat artėjančio II pasaulinio karo kanonados tęsėsi Lietuvos ir Lenkijos priešprieša Tautų Sąjungoje, kurios nare Lietuva buvo tapusi pusantrų metų vėliau negu Lenkija (1921 09 22). Netrukus regione suaktyvėjo kitos dvi didžiulės jėgos, ir dviejų buvusių ATR partnerių santykiai nieko nedomino. Tarptautinė bendruomenė tarpukariu dar buvo silpna ir daugiausiai veikė silpnųjų šalių nenaudai.
Kaip gražiai sugyventi?
Kodėl primenu šias istorines peripetijas? Ne dėl to, kad įrodyčiau „amžiną“ dviejų valstybių nesantaiką, prisidengiant kažkada buvusios nelygiateisės partnerystės šimtmečiais, ne dėl to, kad daryčiau tiesioginę tų konfliktų projekciją į šiandieną ir ieškočiau etninio, politinio ar ekonominio priešiškumo sąsajų. Net ir ne dėl to, kad pirštu badyčiau į dabartinių lenkų ir lietuvių politikų šiurkščius pareiškimus ir kalbas, taip pat į valdžios vyrų priimamus neatsakingus sprendimus.
Greičiau dėl to, kad – net sunkiausi mūsų bendros istorijos periodai negali pakeisti persipynusių kaimyniškų ryšių, to gero santykių, telpančio į žmogiškuosius lenko ir lietuvio tarpusavio sugyvenimą, užtaiso, suvokiant, kad niekas kitas už mus tų nesutarimų neišspręs. Todėl smulkmeniškumas ir priekabumas, inspiruojamas tam tikrų jėgų, turėtų būti svetimas kaimynams, kurie neišvengiamai buvo ir bus šalia vienas kito, kurie trokšta draugiškai sugyventi, laikant po ranka bendros istorijos vadovėlį.
