Nors rinkimai į Rusijos Dūmą vyks anksčiau – gruodį, tačiau apie juos beveik niekas nerašo, o štai ketvirtojo Rusijos prezidento pasirinkimas, numatytas kitų metų kovą, kelia didžiulę intrigą. Dmitrijus Medvedevas ir Vladimiras Putinas – šie kone vienodo politinio svorio lyderiai – jau dabar galanda rinkiminius kalavijus ir neslepia savo ambicijų.
„Nei aš, nei Dmitrijus Anatoljevičius neatmetame, kad kiekvienas iš mūsų eis į rinkimus“, – visai neseniai pareiškė V.Putinas. O dabartinis prezidentas Kinijos televizijos kanalui CCTV taip pat patvirtino, kad gali dalyvauti 2012 m. prezidento rinkimuose. Partija „Vieningoji Rusija“ mano, kad ji palaikys D.Medvedevą tik tuomet, jei kandidatų sąrašuose nebus premjero V.Putino. Tačiau dar net oficialiai nepaskelbus savo sprendimo (tai jie padarys netrukus – juk iki rinkimų neliko nė metų), varžybos tarp šių politikų įsibėgėja.
Ar jie jau tokio vienodo politinio svorio? Pirmiausiai reikia pasakyti, kad didėja būsimų rinkėjų apatija abejais lyderiais. 25 proc. visuomenės nuomonės tyrimo kompanijos „Levada-Centr“ kovo mėnesį apklaustų žmonių tarp kandidatų į prezidentus nenori matyti nei vieno, nei kito. Gruodį tokių buvo 18 proc. Bet populiarumo prasme čia į priekį šiek tiek išsiveržia D.Medvedevas. Nuo praėjusių metų birželio rusų, norinčių jį matyti kandidatų sąrašuose, padaugėjo nuo 14 iki 18 proc., o pasirinksiančių V.Putiną sumažėjo – nuo 30 iki 27 proc. Ir vis tiek 36 proc. apklaustųjų mano, kad V.Putinas grįš į ankstesnį postą, o 33 proc. tiki, kad antrai kadencijai jį užims D.Medvedevas.
Rusijos strateginių tyrimų centras kovo pabaigoje paskelbė pranešimą, kuriame abiejų vadovų reitingų kritimą pavadino „katastrofišku“. Jame prognozuojama, kad politinė krizė kelia tokį nepasitikėjimą šiais lyderiais, kad nė vienas iš šio valdžios tandemo kitais metais nešvęs pergalės. „Vieningoji Rusija“ praranda savo rinkėjus, nepasitenkinimo nuotaikos auga, opozicija, kuri remiasi kritiškai Kremliaus atžvilgiu nusiteikusiais oligarchais, stiprėja, ir, pasak šio centro ekspertų, Rusija gali ištikti į 90-uosius metus panaši politinė krizė.
Štai kodėl Amerikos naujienų agentūros „The Global Post“ tinklalapis manąs, jog tradiciškai prieš rinkimus pasirodys kažkoks trečias kandidatas – „pilkasis kardinolas“. „Juk jūs puikiai žinote rusiškos demokratijos stilių: rinkiminiai debatai sukurs regimybę, kad kova vyksta tik tarp šių dviejų kandidatų, bet sprendimus priims kažkas kitas“, – ironiškai svarsto šis leidinys. Italų „La Repubblica“ spėja, kad šiuo „pilkuoju kardinolu“ gali būti Igoris Sečinas – artimas V.Putinui žmogus, jo pavaduotojas, naftos koncerno „Rosneft“ prezidentas ir Lietuvos prokuratorius energetikos srityje.
Kol kas šį „tamsų arkliuką“ palikime nuošalyje, nors Vilniui jo asmenybė tikrai nėra patraukli. O nematomos varžybos tarp V.Putino ir D.Medvedevo jau įsibėgėjo. Prezidentas sužavėjo B.Obamą, kartu paspausdamas santykių „perkrovimo“ mygtuką, su Amerikos vadovu kirsdamas mėsainį vienoje Vašingtono kavinių, nuolat kalbėdamas apie „pagerintos demokratijos“ būtinybę, korupcijos išnaikinimą, destalinizaciją, visuomenės modernizavimą. V.Putinas – visai kitoks personažas, rašo italų laikraštis.
Jis taip pat smerkia J.Staliną, bet sako, kad SSRS griuvimas yra „geopolitinė katastrofa“, su iš Amerikos išsiųstais šnipais dainuoja senas sovietines dainas, gina mažas cigarečių ir degtinės kainas, mėgsta kovinį sportą, ekstremalius pojūčius ir gyvūnus. D.Medvedevas stengiasi sudaryti prekybines, technologines ir nusiginklavimo sutartis su JAV, o V.Putinas bičiuliaujasi su diktatoriumi A.Lukašenka ir stengiasi Ukrainą įtraukti į šlubuojančią Muitų sąjungą. D.Medvedevas kviečia sudaryti platesnę opoziciją šalyje, o jo oponentas ar partneris valdžioje kovotojus už žmogaus teises vadina „neatsakingais valstybės priešais“ (jeigu neprisiminsime jo šiurkštesnių posakių kalinių žargonu).
Tai kas gi iš jų dabar visa galva viršesnis? Žinoma, V.Putinas, teigia laikraštis „The Wall Street Journal“ (WSJ). Daugiau kaip prieš 10 metų perėmęs postą iš B.Jelcino jis sukaupė daugiau patirties – ir geros, ir blogos. Pasaulinė ekonominė krizė Rusijos pernelyg nepalietė, nes ją nuslopino vis augančios įplaukos iš brangstančių energijos išteklių ir ginklų prekybos. Premjeras retas svečias Kremliuje, tai yra, jis nesimaišo prezidentui po kojomis. Pastarasis neturi didelių pastabų Baltųjų rūmų šeimininkui. Galų gale V.Putinas 13 metų vyresnis už D.Medvedevą, o tai Rusijos rinkėjui, nepasitikinčiam kartų kaita, ypač svarbu. Jis balsuotų už stabilumą, nors ši sąvoka ir reikštų nepriteklių, mažus atlyginimus ir augančias kainas.
Rusai mažai kreipia dėmesio į tai, kad 10 metų V.Putinas, kaip išsireiškė WSJ, sėkmingai vadovavo „nacionalkonservatyviai kontrrevoliucijai“: buvo nepakantus kitaminčiams, oligarchus kišo už grotų, o bruzdančius senosios imperijos pakraščius malšino automatais… Rusijos rinkėjas nuo seno ilgisi tvirtos rankos, nes esą tik ji gali į kietą žaidėjo leteną sugriebti visus valstybės kenkėjus (beje, japonų k. dziudo reiškia „švelnų kovos būdą“).
Taigi – pirmyn: išties V.Putinas šioje neoficialiojoje rinkiminėje distancijoje pirmauja, nors D.Medvedevas jį keletą kartų jau patampė už marškinėlių – prikišo premjerui jo poziciją dėl Libijos, o kinų televizijai pareiškė atsiribojąs nuo V.Putino išdėstyto valstybinio kapitalizmo modelio. Londono „The Financial Times“ neabejoja, kad kitais metais V.Putinas susigrąžins prezidento postą.
Bet pagaliau koks skirtumas, kas sėdės Baltuosiuose rūmuose ir kas Kremliuje. Valdžia Rusijoje vis tiek formaliai priklausys prezidentui, o realiai ją valdys V.Putinas – net ir tuomet, jeigu dėl amžiaus skirtumo ateityje jis iš išeitų į užtarnautą poilsį.
O Lietuvai ar yra skirtumas? V.Putinas atsisakė atvykti į pernai birželio pradžioje Vilniuje rengtą Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį, nors vasarį įvykusiame susitikime su D.Grybauskaite premjeras Vilnių viliojo visokiais energetiniais meduoliais. D.Medvedevas irgi nerodo susidomėjimo Lietuva: jis atsisakė atvykti į Kovo 11-osios akto 20-metį, o mūsų Prezidentė atkirto tuo pačiu – nutarė nedalyvauti Gegužės 9-osios iškilmėse Maskvoje.
Nors Rusijos prezidentas 2009-ųjų gruodį kalbėjo, kad susidarė prielaidos aktyvesniam Lietuvos ir Rusijos dialogui, bet jis iki šiol stringa, ir ne vien dėl Vilniaus kaltės. V.Putinas ir šito nesako.
Galbūt valstybių vadovų kontaktai tikrai neapsprendžia šių šalių santykių, tačiau pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad Maskva ir Vilnius bendrauja tik per tarpininką – Briuselį ir tik tuomet, kai kyla koks nors prekybinis ar energetinis ginčas. O į kur vėjas bures papūs, jeigu, tęsiantis dujų nesutarimams su „Gazprom“, į Kremlių ateis koks nors „pilkasis kardinolas“? Apskritai ar paskelbta pragmatinė užsienio politikos kryptis nėra tik nublukusi iškaba ant sutrešusio mūsų valstybės pastato? Ar ne per daug parako išdeginam lenkų kryptimi, pasyviai laukdami batalijų Maskvoje?
