Interpretuodami šią iš patikimų šaltinių iškapstytą žinią, pastebėsime, kad tie trys kariniai lakūnai, kurių pavardės dar neviešinamos, netrukus turi atvykti į Aljanso oro pajėgų bazę Italijos pietuose ir kartu su kitais ekipažais pagal duotą komandą prancūziškais naikintuvais „Mirage 2000“ arba „Mirage F1“ skristi Libijos sostinės link ir ten sunaikinti vieną iš keleto M.Gaddafi rezidencijų bei garsiąją jo palapinę, kurioje diktatorius paprastai priiminėja garbingus svečius.
Lietuvos sakalėliai virš Libijos?
Pridursime, kad iš viso „Saulėtekio odisėjoje“ (Odyssey Dawn) Prancūzija jau pirmosiomis operacijos dienomis panaudojo 12 karo lėktuvų. Žinoma, lietuviams tenka didelė garbė sėsti prie daugelyje atakų dalyvavusio Prancūzijos karinio lėktuvo šturvalo. „Wikipedia“ aiškina, kad daugiafunkcinis naikintuvas „Mirage 2000“ yra aprūpintas dvigubais 30 mm kulkosvaidžiais, iš kurių kiekvienas užtaisytas 125 šoviniais. Orlaivis gali būti apginkluotas „oras–oras“ tipo raketomis. „Mirage F1“ yra atakos naikintuvas, išvystantis maksimalų 2338 km per val. greitį. Jis yra aprūpintas panašia ginkluote, kaip ir „Mirage 2000“. Prancūzija naudoja kelias „Mirage F1“ modifikacijas. Atliekant kovinius veiksmus, žvalgybai dažniausiai pasitelkiamas modernesnis „Mirage F1CR“, naudojantis kameras, optinius ir elektroninius daviklius.
Po kelis ar keliolika prancūziškų karinių oro mašinų yra nusipirkęs Egiptas, Graikija, Indija, Peru, Kinija, Brazilija. Jos dalyvavo Persijos įlankos kare, konflikte Bosnijoje ir Kosove, trys „Miražai“ užtikrina NATO misiją Afganistane.
Tą kovą, prieš septynerius metus…
Nederėtų pamiršti ir prieššventinės nuotaikos, kuri mus apėmė sužinojus, kad NATO iš koalicijos perėmė vadovavimą operacijai prieš diktatorišką M.Gaddafi režimą. Toks sprendimas NATO taryboje buvo priimtas praėjusį sekmadienį – likus savaitei iki garbingų Aljanso įkūrimo 62–ųjų metinių. Kita šventė Lietuvai: kovo 29 d. sukako septyneri metai, kai mūsų šalis įstojo į šią organizaciją. Ta proga leiskite priminti tų įvykių chronologiją:
1994 m. sausio 4 d. LR Prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui M. Verneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare.
2004 m. kovo 1 dieną NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika dabartinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.
2004 m. kovo 11 dieną Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas.
2004 m. kovo 12 dieną LR užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą.
2004 m. kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.
2004 m. balandžio 2 dieną Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga. Taip pat pirmą kartą įvyko NATO ir Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu.
2004 m. birželio 28–29 d. įvyko NATO viršūnių susitikimas Stambule, kuriame Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip visateisė NATO narė, sprendžiant Aljanso veiksmų Afganistane, pagalbos mokant Irako pajėgas ir kitus svarbius klausimus.
Delsimas tolygus pralaimėjimui
O dabar visai rimtai: kodėl primename šiuos praėjusio dešimtmečio įvykius? Tie 17 metų nuo paraiškos stoti į Aljansą padavimo mumyse suformavo nežabotą lūkesčių jėgą: štai mus apgins 5–asis Vašingtono sutarties straipsnis, tai mūsų apsauginis „skėtis“ nuo grėsmių iš Rytų, tai mūsų mažytės valstybės galios įprasminimas, jei, neduokdie, virš Lietuvos vėl pakibtų okupacijos ar bent agresijos šešėlis. Ši narystė galų gale – tai prielaida ne tik gynybiniam kariniam, bet ir ekonominiam stiprėjimui. Juk ne paslaptis, kad karinės pramonės ir kariuomenės potencialas pakelia viso ūkio lygį. Galbūt per šiuos septynerius narystės metus mes nepajutome realios jos naudos, tačiau valstybės plėtrai buvo „įkaltas“ efektyvus saugiklis.
Iš to galima daryti štai kokią išvadą: atiduoti duoklę Aljansui privalome ir mes. Būtų idealu, jei valstybė galėtų egzistuoti nesusaistyta jokiais įsipareigojimais jokiai organizacijai ar sąjungai. Lietuva, kaip kai kurios kitos šalys, tuo pasigirti negali. Tad kol esame gynybiniame bloke, turime įnešti savo indėlį į jo stiprinimą ir plėtrą.
Deja, šios narystės skeptikų stovyklą gausina tai skuboti, tai uždelsti, tai apskritai neperspektyvūs sprendimai. Iš pradžių Vašingtonas ilgai nesiryžo imtis kokių nors žingsnių, kad sutelktų koalicines jėgas ir sustabdytų įsisiautėjusį M.Gaddafi. Paskui JAV JT Saugumo Taryboje šiaip taip prastūmė 1973–iąją rezoliuciją, kuria siekiama apsaugoti Libano oro erdvę nuo diktatoriaus aviacijos, kuri bombarduoja sukilėlių pozicijas. Operacijoje nuo pat pradžių dalyvauja NATO pajėgos, tačiau, tik praėjus 16 dienų nuo įvykių Libijoje, Vašingtonas drįsta Briuseliui perduoti visus vadovavimo operacijai įgaliojimus. Galutinai šis vadovavimas Aljansui atiteko tik kovo 30–ąją.
NATO be vizijos
Tačiau iki šiol nei šiapus, nei anapus Atlanto nežino, kaipgi turi baigtis M.Gaddafi sutramdymo operacija. Kai JAV ir sąjungininkai aštuonerius metus kariavo Irake, buvo aišku, kad siekiama nuversti S.Husseiną. Pagaliau jis buvo ištrauktas iš slėptuvės vieno savo šalininko kieme ir sėdo į teisiamųjų suolą Hagoje. Kas vyko vėliau, visi puikiai prisimename.
Apie M.Gaddafi likimą kol kas kalbama puse lūpų: esą būtų gerai, jei jis atsisakytų Libijos vadovo posto, bėgtų kur nors į užsienį, tada jį galima būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bet štai JAV prezidentas, kalbėdamas Vašingtono nacionalinės gynybos universitete, pareiškė, kad JAV nekelia uždavinio nuversti M.Gaddafi karinio įsiveržimo keliu, nes nenori antro Irako. B.Obama taip pat pasakė, kad Libijos atstatymui po 42 m. režimo valdymo bus skirta apie 33 mlrd. dolerių, tačiau, kas ateis į valdžią nuvertus diktatorių ir kas tas lėšas skirstys, niekas nežino. Tarp sukilėlių nėra aiškaus lyderio, o NATO, kaip pirmadienį spaudos konferencijoje Briuselyje pareiškė Aljanso oficialioji atstovė Oana Lungescu, nesirengia vykdyti sausumos operacijos Libijoje. Kitaip sakant, tarptautinės pajėgos atsisako okupuoti Libijos teritoriją, nes tam vėl reikia JT Saugumo Tarybos leidimo.
Vakarų neapsisprendimas ir tai, kad nėra aiškios vizijos (ją parengti bandė Londone įvykusi 40–šalių tarptautinė konferencija) gimdo nepasitikėjimą ir tokio pobūdžio akcijomis, ir pačia koalicijos nei NATO misija.
Žinoma, Lietuva uoliai vykdo ir vykdys savo kaip Aljanso narės prievolę, mes lauksime grįžtant tų trijų „padangių erelių“ (te jie geriau sklando virš Zoknių), bet geriau jau, kad pasaulio diktatoriai būtų tramdomi kitais, ne kariniais būdais. Kas gali paneigti galimybę, kad tokia košė kada nors nebus užvirta ir šalia mūsų, Baltarusijoje…
