Įsivaizduokime, kad tai visai ne balandžio 1-osios pajuokavimas, o rimtas scenarijus: Baltarusijoje užverda panaši košė kaip Libijoje, A.Lukašenka meta savo OMON‘ą prieš sukilusią opoziciją, šalis pasidalija į dvi stovyklas, skęsta pilietiniame kare, o Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priima sprendimą paskelbti neskraidymo zoną, gi NATO ima bombarduoti vyriausybės kariuomenės pozicijas…
Baisu, tiesa? Ypač jei į konfliktą įsitraukia Rusija, Lietuva, Lenkija, Vakarų valstybės. Pakvimpa III pasauliniu karu. Ar šito norime? Žinoma, ne.
Bet įdomiausia, kad dingstį tokiam kraupiam scenarijui davė ne kas kitas, o pats A.Lukašenka. Vasario 19-ąją grįžęs iš Sočio, kur ilsėdamasis susitiko su įvairių šalių lyderiais ir politikais, žurnalistams jis padarė keletą simptomatiškų pareiškimų dėl įvykių arabų Rytuose.
Tiesa, tuomet maištavo tik Tunisas ir Egiptas, o apie Libijos įvykius galima buvo tik nujausti. Jau tuomet Baltarusijos lyderis nervingai aiškino, kad „niekuo negalima pasitikėti, niekuo negalima pasikliauti“.
Štai Hosnis Mubarakas buvo artimiausias amerikiečių draugas, Tunisas apskritai buvo puikus ES partneris, pavyzdinga šiaurės Afrikos šalis, bet paskui Vakarai jas išdavė ir ėmė reikalauti daugiau demokratijos. A.Lukašenka taip pat vos neužsimovė ant jų kabliuko: po gruodžio 19-osios rinkimų už posūkį į Vakarus jam esą siūlę 3 mlrd. eurų…
Piešdamas, kokie tie Vakarai yra klastingi, o Rytuose taip pat draugų nedaug, A.Lukašenka toliau gąsdino, jog „visa tai pamoka mums, ir mes dar skinsime tos „tunizacijos“ ir „kairizacijos“ vaisius, ir pasaulis krūptelės dar ne kartą…“
Priminsime, kad taip jis kalbėjo prieš pusantro mėnesio. Per tą laiką atsirado dar ryškesnis odiozinio diktatoriaus pavyzdys – Libijos lyderis M.Gaddafi, kurio nušalinimo scenarijų, kaip savo sukurtame portale Imperiya.by rašo politikos apžvalgininkas Jurijus Barančikas, Vakarai ketina pritaikyti ir Baltarusijoje.
Libijos pulkininko likimas lyg ir aiškus. Per pilietinį karą šalis bus padalinta į dvi dalis: vienai jų, neturinčiai jokių naftos išteklių ir priėjimo prie jūros, vadovaus M.Gaddafi šalininkai, kitai – vadovaujamai marionetinės provakarietiškos vyriausybės ir turtingos nafta, jos perdirbimo įmonėmis bei uostais, sąlygas diktuos Amerika ir Europa. Jeigu diktatorius sėdės tyliai, jam galbūt leis numirti ramiai, nelies jo šeimos, kurios dalis jau išvykusi į Vieną. Jeigu M.Gaddafi priešinsis, jį arba „atsitiktinai“ nužudys eilinio bombardavimo metu, arba pasodins į teisiamųjų suolą Hagoje kaip nusikaltusį žmoniškumui. Galbūt jam bus leista pasirinkti kurią nors emigracijos šalį – Čadą, Italiją, o gal Venesuelą ar Baltarusiją.
Kad braška A.Lukašenkos režimas (žinoma, dėl to kalti Vakarai), buvusiam prezidento ideologui J.Barančikui aišku seniai. Diktatoriui spąstai buvo ruošiami iškart po gruodžio 19-osios – ar jis būtų laimėjęs, ar pralaimėjęs rinkimus. Pirmiausia iki 170 asmenų buvo prailgintas sąrašas Baltarusijos pareigūnų, kuriems draudžiama įvažiuoti į JAV, ES šalis ir jų sąjungininkes. Imtasi „taškinių“ sankcijų verslo struktūroms, kuriomis ir remiasi A.Lukašenkos režimas.
Vakarai eis iki galo, kol jo nepašalins. Antai, prieš savaitę opozicija pasistengė, kad būtų atsisakyta Minske gegužės 11-ąją numatyto rengti žymios Kolumbijos dainininkės Shakiros koncerto. Ko gero, neatvyks ir garsus JAV elektroninės muzikos atlikėjas Moby. Holivudas taip pat kovoja su režimu: jei anksčiau į šią kampaniją buvo įsitraukę mažai žinomi kino meistrai, tai dabar A.Lukašenką kritikuoja tokios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Kevinas Spacey ir britas Jude Low.
Vadinasi, A.Lukašenka pamažu praranda savo jaunąjį elektoratą – Vakarų dievaičių garbintojus ne tik iš gatvės merginų ir vaikinų minios, bet ir tarp režimui ištikimo komjaunimo.
Kita vertus, rašo baltarusių portalas, kaupiamas A.Lukašenkos nusikaltimų archyvas. Tuo užsiima Didžiosios Britanijos juridinė kompanija „H2O Law“.
Kaip neseniai rašė Londono „The Independent“, „ši firma, kuri specializuojasi ginti žmogaus teises, pareiškė, kad ketina pateikti A.Lukašenkai privatų kaltinimą ir civilinį ieškinį, jeigu jis nepaleis visų politinių kalinių“.
„H2O Law“ atstovauja organizacijos „Free Belarus Now“, kurią įsteigė areštuotų Baltarusijoje opozicionierių, aktyvistų ir žurnalistų giminaičiai, interesams. „Mes manome, kad turime viską, ko reikia įforminti ir privatų kaltinimą, ir civilinį ieškinį A.Lukašenkai“, – pareiškė vienas „H2O Law“ steigėjų Jasonas McCue.
Pasaulis prisimena panašius precedentus: buvęs Čilės diktatorius A.Pinochetas tol buvo persekiojamas ir tampomas po teismus, kol galų gale neišlaikė jo širdis. (Augustas Jose Ramonas Pinochetas Ugarte mirė praėjus vos keletui savaičių nuo savo 91-ojo gimtadienio, pažymėto 2006-ųjų lapkričio 25 d.; jis buvo kaltinamas per 17 buvimo valdžioje metų pagrobęs ir nužudęs apie 3000 savo politinių oponentų).
A.Lukašenka, žinoma, dar nepasiekė tokių aukštumų. Bet net jo šalininkai kritikuoja prezidento protrūkį, kai po žinomų gruodžio 19-osios riaušių jis pareiškė, jog prieš opoziciją nedvejodamas panaudos armiją, kaip H.Mubarakas mėgino daryti Kaire ar M.Gaddafi ją siunčia prieš sukilėlius. Net žinomas Rusijos „vanagų“ gynėjas, atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas sakė, kad „ginkluotųjų pajėgų naudojimas prieš opoziciją – tai jau perdaug…“
Iš kaimyninių šalių skamba pasiūlymai A.Lukašenkai rinktis pasitraukimo kelią. Diplomatinio žodžio kišenėje neieškantis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis neseniai priminė tikįs, kad „Baltarusijos valdžia pasimokys iš to, kas šiandien dedasi Kaire, Tunise, Tripolyje“.
Dar anksčiau jis drėbtelėjo tiesiai šviesiai. Vasario pradžioje kalbėdamas Varšuvoje surengtoje tarptautinėje finansinių donorų konferencijoje „Solidarumas su Baltarusija“ (joje, kaip rašė „Gazeta Wyborcza“, buvo surinkta 87 mln. eurų demokratijai šioje šalyje remti), R.Sikorskis, kreipdamasis tiesiai į jos vadovą, pasakė: „Pone Lukašenka, anksčiau ar vėliau jūs būsite priverstas bėgti nuo savo liaudies ir ieškoti prieglobsčio užsienyje“.
Atrodo, kad Baltarusija neišvengia tų pasaulį kamuojančios krizės padarinių, kurie gali sukelti didelius neramumus šalyje. Kaip neseniai pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, po to, kai Minskas pareiškė nedevalvuosiąs savo valiutos, jau kitą dieną, antradienį, Baltarusijos „zuikučio“ kursas nukrito 10 proc. Šiemet ji prarado 20 proc. savo užsienio valiutos rezervų, nes dėl pakilusių Rusijos naftos kainų ir išlaidų valstybės aparatui išaugo prekybos deficitas. Minskas paprašė Maskvos suteikti 3 mlrd. dolerių kreditą, tačiau pastaroji padėti neskuba – pareikalavo konkrečių reformų plano. Savo indėlį komplikuojant A.Lukašenkos ateitį įnešė JAV administracija. Ji, kaip pranešė „The Washington Post“, įvedė sankcijas Baltarusijos valstybinei energetikos kompanijai „Belorusneft“, kad ši investavo 500 mln. dolerių į Irano bendrovę „Jofeir“, įtariamą prisidėjus prie šalies branduolinės programos.
Spaudimas oficialiam Minskui auga ir viduje. Po dviejų savaičių, balandžio 14-ąją, per visą Baltarusiją nuvilnys banga mitingų, kurių dalyviai protestuos prieš kuro kainų kilimą. Socialiniai protestai – svarbus ir daugiausiai formalus neramumų detonatorius, kuris išsprogdina režimą iš vidaus. Tuomet visos A.Lukašenkos kalbos apie užsienio valstybių ir specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą prieš režimą atrodo tik kaip bandymas nuimti atsakomybę nuo savęs. Represijos prieš politinius oponentus, nesiskaitymas su priešininkais ir gana grubi reakcija į tarptautinę nuomonę veda jį prie prievartinio pasirinkimo arba – neduok Dieve – prie libiškojo precedento ribos.
Ir tai visai ne Juokų dienos verta perspektyva.
