Matyt, Kremliuje prabunda istorinė sąžinė. Ko gero, taip galima vertinti labai svarbų Maskvoje paskelbtą dokumentą, kuris dar susilauks prieštaringos reakcijos tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Turiu galvoje Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės tarybos prie Rusijos Federacijos prezidento pasiūlymą pripažinti SSRS atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus. Juos parengė ir prezidentui D.Medvedevui vasario 1 d. Jekaterinburge įteikė specialiai sudaryta istorinės atminties įamžinimo darbo grupė pagal programą „Dėl totalitarinio režimo aukų atminties įamžinimo ir dėl nacionalinio susitaikymo“.
Atiduota duoklė B.Jelcinui
Priminsiu, kad tuomet D.Medvedevas lankėsi pirmojo Rusijos prezidento B.Jelcino gimtajame mieste, kur, pažymint jo gimimo 80-metį, atidengė paminklą. Šalies vadovo kalbos šioje ceremonijoje daugelis klausėsi su viltimi, kad Kremlius pagaliau supranta, kas yra demokratija, vertina istoriją kaip prielaidą iš jos klaidų mokytis dabartinėms kartoms, nors visai neseniai, kai vėl buvo keliamas Baltijos šalių okupacijos ir žalos atlyginimo klausimas, buvo teigiama, esą istoriją reikia palikti istorikams ir jos nerevizuoti.
„Šiuolaikinė Rusija turi būti dėkinga Borisui Jelcinui už jo atliktus pertvarkymus, – Sibire pareiškė D. Medvedevas, – kad pačiu sudėtingiausiu mūsų istorijos laikotarpiu nepasuko iš pokyčių kelio, įvykdė labai sudėtingus pertvarkymus ir šiandien eina į priekį. Jis mylėjo savo šalį, ir buvo šios šalies dalis, buvo labai drąsus ir ryžtingas žmogus, kuris niekada nėjo į kompromisą nereikšmingais, ir juo labiau reikšmingais klausimais”.
Prezidentas tarsi antrą kartą pakartojo ir pritarė tiems dar 1996 m. sakytiems B.Jelcino žodžius: „Totalitarizmas bandė kėsintis į rusiškąjį atvirumą, ir tai grėsė arba išskirtinumo manija, arba savęs pažeminimo kompleksu. Demokratija mus saugo nuo šio pavojaus. Saugodama laisvę ir atvirumą, ji užtikrina galimybę liaudžiai „būti savimi“. Tik pripažinę totalitarizmo pražūtingumą, galime sukurti pagrindą šalies ir visuomenės klestėjimui“. Beje, ši B.Jelcino citata yra minėto pasiūlymo preambulėje.
Taigi, išdrįsti atiduoti seną duoklę B.Jelcinui, kuris Rusijoje iki šiol vertinamas prieštaringai, taip pat nebuvo paprastas D.Medvedevo žingsnis.
Pozityvūs tikslai ir uždaviniai
Programoje totalitarinio režimo aukų atminimo įamžinimui fiksuojami keturi tikslai. Pirmas ir pagrindinis – modernizuoti Rusijos visuomenės sąmonę (jos modernizavimo kryptį prezidentas D.Medvedevas paskelbė pernai), pripažįstant totalitarizmo sukeltą liaudies tragediją. Pagrindinis akcentas – ne kaltinant genocidą sukėlusius ir suardžiusius tikėjimą bei moralę sovietinius lyderius, o atiduodant pagarbą į įamžinant režimo aukų atminimą.
Antra, šalies modernizavimo programą ketinama grįsti labiau išsilavinusios, aktyvios ir pažangios visuomenės pastangomis. Manoma, kad, padaugėjus paminklų ir monumentų totalitarizmo aukoms, sukūrus daugiau muziejų ir memorialinių kompleksų, pagerės šalies vadovybės moralinis politinis autoritetas.
Trečia, būtina stiprinti vienijančias tendencijas buvusiose SSRS teritorijose, vadinamame „soclageryje“. Šiam procesui turi vadovauti pati Rusija, kaip labiausiai nukentėjusi nuo praeities režimo, teigiama projekte.
Pagaliau, ketvirta, reikia stiprinti tarptautinį šalies autoritetą. Dokumento autoriai mano, kad kai kas jau padaryta: prezidentas pasmerkė totalitarinį režimą, premjeras nusilenkė Katynės aukoms, šalis atvėrė savo archyvus, ir tai jau šis tas.
Vykdant šią programą, pabrėžia plano autoriai, jos trūkumus reikia kompensuoti masine obeliskų ir kitų atminimo ženklų statyba visose režimo aukų palaidojimo vietose, miestuose ir miesteliuose, net ten, kur tuos žmones represavo ir išvežė. Vėlgi pabrėžiama, kad plano vykdymas turi būti tarptautinio pobūdžio, nes programa turi apimti tiek visas NVS šalis, tiek Baltijos valstybes.
Atkreipiamas dėmesys, kad į šį darbą turi įsijungti „intelektualusis rusų pozityvas“ – nuo Jekaterinos II laikų iki bolševikinės 1917 m. revoliucijos. Būtent: „Rusija ne Lenino ir Stalino šalis, o valstybė ir tauta tokių garsenybių kaip Puškinas, Pasternakas, Gogolis, Tolstojus, Suvorovas, Žukovas, Koroliovas, Solženycinas, Sacharovas, pagaliau Jekaterina II ir Aleksandras II, Stolypinas“…
Paskui plane išdėstomi konkretūs uždaviniai šiems tikslams pasiekti. Raginama parengti Prezidento įsaką ar Dūmos įstatymą, kuris iki rajonų centro lygio įteisintų paminklų režimo aukoms statybą, kad būtų išleista Represijų aukų atminimo knyga, parengta vieninga duomenų bazė, o keistai skambančią Liaudies vienybės dieną reiktų pavadinti Pilietinio karo aukų atminimo ir nacionalinio susitaikymo diena. Juk 1612 m. buvo šios pilietinės depresijos pabaiga, tvirtina dokumento rengėjai.
Rusija – SSRS atsakomybės paveldėtoja?
Galima pastebėti, kad šioje programoje, o juo labiau – jos prieduose, žongliruojama skambiais terminais, rusiškosios savasties įprasminimu, vienybės ir susitelkimo šūkiais. Daug kur kartojasi vienas motyvas: Rusijoje ir užsienyje reikia statyti kuo daugiau paminklų režimo aukoms atminti, tarsi granito obeliskas kiekviename kaimelyje būtų geriausias jų paminėjimas.
Visą laiką akcentuojama, kad programos vykdymas turi būti koordinuojamas su kitomis valstybėmis, ypač vadinamuoju „artimuoju užsieniu“. Dešimtame priede teigiama, kad vietinių bendrų programų iniciatore turi būti Rusija – SSRS politikos tęsėja ir labiausiai nukentėjusi nuo totalitarinio režimo represijų.
Pasirinkęs miglotą Rusijos modernizavimo kursą, pernai, prieš Pergalės šventes, D.Medvedevas pats ryžosi pasmerkti totalitarizmą. Jis pareiškė, kad SSRS diktatoriaus Josifo Stalino nusikaltimams savo liaudžiai nėra atleidimo ir kad režimas, kuris susiklostė Sovietų Sąjungoje, buvo totalitarinis. „Sovietų Sąjunga buvo labai sudėtinga valstybė, ir, tiesą sakant, to režimo, kuris susiklostė Sovietų Sąjungoje iki žinomų įvykių pabaigos, kitaip nei totalitarizmu pavadinti negalima“, – teigė D.Medvedevas interviu laikraščiui „Izvestija“,
„Deja, tai buvo režimas, kuriam esant buvo slopinamos pagrindinės teisės ir laisvės, ir ne tik savo žmonių, kurių dalis po karo, būdami nugalėtojai, buvo pervežti į lagerius“, – pažymėjo prezidentas. Po karo Sovietų Sąjungoje, pasak D.Medvedevo, „išliko labai griežta, iš esmės totalitarinė aplinka, kuri neleido plėtotis daugeliui ekonominių procesų, spaudė žmones; buvo ir aukų, ir visko, kas yra susiję su diktatūra“.
Gal tai tik propagandinė retorika?
Galima teigti, kad tiek minėtoji programa, tiek Rusijos vadovo žodžiai tėra tik lingvistinė retorika, kuria siekiama suvienyti išsibarsčiusią visuomenę, ir ji aidi prieš kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus. Galima įtarti, kad taip suteikiama viltis Baltijos ir kitose šalyse gyvenantiems tėvynainiams tos vienybės neprarasti, kad ir kaip jose esą būtų diskriminuojami rusakalbiai.
Bet akivaizdus faktas, kad šituo atkreipiamas dėmesys į totalitarinio režimo nusikaltimus ir dar kartą įvardijami jų vykdytojai, nors programoje ir prezidento kalbose jie skirtingi.
Trūksta tik vieno: kol Maskva atvirai nepripažins okupacijos fakto (o tai leistų griežčiau kelti sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo klausimą), tol tokios programos bus eilinis švelnaus popieriaus gniužulėlis „vietiniam naudojimui“.
