Per vis nesibaigiančią „akmenų“ revoliuciją Egipte pasaulio žiniasklaida suskato rinkti autoritarinių režimų lyderių ir silpniausių, pažeidžiamiausių diktatorių dešimtukus. Štai Amerikos žurnalas „Time“ juos išdėstė tokia tvarka: pirmauja, žinoma, Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas (72 m. amžiaus, valdo 29 m.), antroje vietoje – Jemeno vadovas Ali Abdullah Salehas (68 ir 30), trečioje – Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Ilas (vasario 16-ąją sukaks 70 m., valdo 16 m.), gi ketvirtuoju įrašytas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka (56 ir 16).
Po jų seka Sudano vadovas Omaras Hassanas al-Bashiras (67 ir 17), Irano – Mahmoudas Ahmedinejadas (54 ir 6), Zimbabvės – Robertas Mugabe (86 ir 23), Tadžikistano – Emomali Rachmonas (58 ir 18), o dešimtuką baigia Saudo Arabijos valdančiosios dinastijos atstovai bei Alžyro lyderis Abdelazizas Bouteflika (73 ir 11).
Galima spėlioti, pagal kokius kriterijus šie diktatoriai išrikiuoti, bet vargu ar ką įtikins versija, kad visi jie neįtiko Vašingtonui, siekiančiam susigražinti dominavimą pasaulyje. Ja galima būtų patikėti, jei sąraše atsirastų, pavyzdžiui, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas (56 m. amžiaus, prezidentas 12 m.), nuolat tampantis nusenusį, bet dar galingą liūtą už ūsų, ar Libijos valdovas Muammaras Gaddafis (68 ir 41), kadaise Ronaldo Reagano pavadintas „pasiutusiu Artimųjų Rytų šunimi“.
Mat, autoritariniai režimai turi vieną bendrą bruožą: siekdami išsaugoti visuomenės kontrolę, jie peržengia labai jautrias socialinės gerovės, žmogaus teisių ir politinių laisvių ribas, kurias paprastai vadiname demokratijos garantijomis.
Tame „Time“ sąraše mums didžiausia intriga – A.Lukašenkos pavardė. Vos tik vasario 2-ąją ji pasirodė žurnale, žibalo į ugnį įpylė nenustygstantis ir atsargesnio žodžio kišenėje neieškantis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Nediplomatinė šio ministro minčių tėkmė žinoma ir mums, lietuviams. 2009-ųjų gegužę, kalbėdamas per TVN24, jis pareiškė, kad lenkai Lietuvos sostinės neokupavo. Tada jo interviu pagrindine tema buvo keleto į Europos Parlamentą kandidatuojančių Vokietijos partijų vieši pareiškimai, esą, po Antrojo pasaulinio karo perdalijus Europą, jų tautiečiai iš kai kurių dabartinei Lenkijai priklausančių teritorijų išvyti neteisėtai.
Bet šnekėdamas apie vokiečius, lenkų ministras staiga prisiminė ir lietuvius. “Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome”, – pareiškė R.Sikorskis.
Paskui įsikarščiavęs ministras televizijos eteryje žarstė priekaištus tiek Lietuvos vadovams, tiek tuometiniam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui – esą šis per 13 vizitų į Lietuvą nepasiekė nė vieno principinio susitarimo. “Taip jau būna, kad ne visos valstybės nori daryti tai, ko iš jų tikimės”, – akmenis į Lietuvos daržą mėtė R.Sikorskis.
Vilnius tada nesivėlė į diskusiją, nenorėdamas komplikuoti santykių, nors tie santykiai su Varšuva dėl to tikrai nepagerėjo.
Dabar gi Lenkijos diplomatijos tarnybos vadovas visą dėmesį nukreipė į Baltarusiją. Kalbėdamas Varšuvoje surengtoje tarptautinėje finansinių donorų konferencijoje „Solidarumas su Baltarusija“ (joje, kaip rašo „Gazeta Wyborcza“, buvo surinkta 87 mln. eurų demokratijai šioje šalyje remti), R.Sikorskis, kreipdamasis tiesiai į jos vadovą, pasakė: „Pone Lukašenka, anksčiau ar vėliau jūs būsite priverstas bėgti nuo savo liaudies ir ieškoti prieglobsčio užsienyje“.
Pasak ministro, „Baltarusijos valdžia nespėja su visu pasauliu, kuris toliau vystosi, o jeigu šalies vadovybė nespėja su visuomene, tai kyla situacija, kurią mes stebime Tunise ar Egipte“. R.Sikorskis pareiškė, kad Baltarusijos laukia panašus scenarijus, nes A.Lukašenka rinkimų nelaimėjo, nes tuo, kad jis surinko apie 80 proc. balsų, netiki net tos šalys, kurios pripažino rinkimus.
Tiesa, šį ketvirtadienį duodamas interviu naujienų agentūrai “The Associated Press”, R. Sikorskis nebuvo toks radikalus. Jis tik pareiškė, kad Baltarusijoje gali netikėtai pasikeisti valdžia, ir kaip pavyzdį pateikė situaciją, “susidariusią Tunise po 23 diktatoriaus valdymo metų”, bei įspėjo, kad panašūs įvykiai gali pasikartoti ir Baltarusijoje.
Ministras prisipažino, kad sankcijas, kurių buvo imtasi prieš Baltarusijos vadovybę po prezidento rinkimų, Europos Sąjungoje inicijavo Lenkija, Vokietija ir Švedija. “Lenkija labiausiai rūpinasi, kad Baltarusija būtų demokratiškesnė ir europietiškesnė valstybė”, – teigė jis agentūrai AP.
Nuo pat įvykių Tunise, kai po 23 metų valdymo diktatorius Ben Alis buvo priverstas pasitraukti iš posto (74 m. amžiaus, valdė 23 m. iki š.m. sausio 14-osios, kitą dieną pabėgo į Saudo Arabiją), Vakarų spauda nuolat akcentuoja pavojingą revoliucijų precedentą Šiaurės Afrikoje ir galimą „užsibuvusių“ ir nemėgstamų diktatorių saulėlydį.
Štai žurnalas „Foreign Policy“ retoriškai klausia, kodėl ne tik Tuniso, Egipto, Jemeno, Alžyro diktatoriai nebijo minios rūstybės – opozicijos keliamų protestų nepaiso ir Baltarusijos, Turkmėnijos ar Uzbekijos režimai. Matyt, jų lyderių valdymo krizė susijusi ne vien su tuo, kad žmonės badauja, kitur jie mato geresnį gyvenimą ar šalyje silpna opozicija.
Visuomeniniuose procesuose susidaro vadinamoji kritinė masė, kuri ir įžiebia daugelį komponentų turinčią nepasitenkinimo kibirkštį.
R.Sikorskio iššūkis A.Lukašenkai nebe pagrindo. Tik kitais žodžiais jį per interviu „Deutsche Welle“ išreiškė Vokietijos užsienio politikos draugijos Bertoldo Beitzo centro direktorius Alexanderas Raras, kuris pasakė, kad „Baltarusija neturi ateities su A.Lukašenka“.
Eksperto nuomone, ES neleis jam žaisti ne pagal demokratijos taisykles. Tai, kad A.Lukašenkai ir dar 157 Baltarusijos pareigūnams draudžiama įvažiuoti į Bendrijos šalis, „tėra tik žiedeliai“. Jis mano, kad Baltarusijos prezidento (ne žmonių) laukia visiška izoliacija ir S.Miloseviciaus likimas (šis Jugoslavijos diktatorius per 1999 m. karą Kosove buvo apkaltintas nusikaltimais žmonijai, 2001 03 31 po susirėmimo jo viloje Belgrade pasidavė saugumo tarnyboms, mirė apkaltos metu 2006 03 11 savo kameroje JT karo nusikaltimų tribunolo centre Hagoje).
Bet pasak R.Sikorskio, A.Lukašenka dar turi galimybę pasitraukti. Pasigirdo spėlionių, kur, priverstas aplinkybių, jis galėtų išvykti. Kažin, ar iki kitų metų prezidento rinkimų jį priglaus Rusijos lyderiai. Ištikimasis Venesuelos prezidentas – per toli. Vidurio Azijos režimai turi savo vadukus (pernai nuverstasis Kirgizijos lyderis Kurmanbekas Bakijevas rado prieglobstį Baltarusijoje). Prisiglausti pas Libijos diktatorių būtų perdaug skandalinga. Kinija, Šiaurės Korėja, kokia nors Nauru respublika?
Be abejo, siekdama daryti įtaką A.Lukašenkos režimui, Varšuva gadina santykius su Minsku. Dar, atrodo, visai neseniai Baltarusijos prezidentas dėkojo Lenkijai už jos iniciatyvą formuojant Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykius.
“Viską, ką pastaruoju metu Lenkija padarė Baltarusijai, labai didelis dalykas. Lenkija šiandien suprato, kas yra Baltarusija ir kam Baltarusija reikalinga Lenkijai. Esu įsitikinęs, kad jeigu Lenkija tęs tą pačią politiką, kurią vykdė pastaraisiais mėnesiais, mūsų laukia šviesi ateitis,“ – iškart po gruodžio rinkimų spaudos konferencijoje Minske kalbėjo A.Lukašenka.
Nepraėjo nė pusantro mėnesio, ir ES vėl atnaujino sankcijas Minskui, o jų iniciatorė šįkart buvo Varšuva.
Sunku pasakyti, kaip šių sankcijų ir Lenkijos atžvilgiu elgsis „paskutinis Europos diktatorius“ (po gruodžio pogromų ir per neramumus Šiaurės Afrikoje ši A.Lukašenkos pravardė vėl pradėta naudoti). Kol kas jis išlaiko išdidžią pozą. Tarsi jo žodžiais portale Noviny.by prakalbo laikraščio „Respublika“ redaktorius ir Baltarusijos žurnalistų sąjungos pirmininkas Anatolijus Lemešonokas, tarp 12 žurnalistų patekęs į draudžiamų įvažiuoti į ES šalis sąrašą. „Aš didžiuojuosi, kad esu šiame sąraše“.
Ką apie sankcijas ir R.Sikorskio pareiškimą mano pats „batka“, galima tik numanyti. Bet, kita vertus, jis siunčia Vakarams signalus, kad – „ne toks jis jau autokratas“. Antai, paleido keletą suimtųjų per gruodžio 19-osios riaušes.
Kita vertus, į šiurkštų lenkų ministro išpuolį A.Lukašenka taip pat turėtų įsiklausyti. Juk negali, kaip rašė JAV leidinys „Global Post“, Vakarams visą laiką rodyti vidurinįjį pirštą – pažeminimo ir paniekos ženklą.
Nuo islamo šalių prasidėjęs domino kaladėlių virsmas gali kliudyti ir jį.
