Pernai balandžio 10-ąją prie Smolensko įvykusios tragedijos tyrimas tebenuodija Rusijos ir Lenkijos santykius. Prieš 70 metų įvykusių Katynės žudynių aidas, tarsi sustiprintas pernai pavasarį, kurtinančiu garsu atsimuša į Maskvos ir Varšuvos sienas bei sėja įtampą tarp dviejų slaviškų valstybių. Ar ilgai tai tęsis?
Rusijos tarpvalstybinis aviacijos komitetas (TAK) savo ataskaitą apie Smolensko katastrofą paskelbė sausio 12–ąją (jos tekstą galima rasti TAK svetainėje www.mak.ru/russian/ivestigations). Varšuvai nepatiko šios Maskvos išvados, kuriose kaltė dėl tragedijos aiškiai suverčiama prezidentinio lėktuvo ekipažui. Sausio 19 d. Lenkijos Seime savo poziciją dėl ataskaitos išdėstė premjeras Donaldas Tuskas, kuris dėl aplaidumo priimant lėktuvą apkaltino oro uosto „Severnyj“ prie Smolensko dispečerius.
Istorijos atspindys dabartyje
Politinis stalo teniso žaidimas „ping–pong“ tęsiasi, ir jis pamažu perauga į diplomatinių Rusijos ir Lenkijos santykių krizę. Dabar jau tarsi pamiršta Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir dar 95 asmenų iš lenkų valstybinio elito žūtis, o ginčas vėl grįžta į senas istorines vėžes: primenami ne tik tragiški 22,5 tūkst. lenkų karininkų 1940–ieji, bet ir Raudonosios armijos invazija į Lenkiją 1920–aisiais ir netgi 1610–1612 m. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės žygis į Maskvą.
Beje, dėl istorinės teisybės reikėtų priminti, kad dingsčių rusų nuoskaudoms taip pat būta nemažai. Antai Vytautas Didysis, tebūdamas 18 metų, ant žirgo kartu su tėvu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu ir dėde kunigaikščiu Algirdu 1368 m. tris dienas apgultyje laikė Maskvą, o XIV a. pabaigoje, maždaug 1397 m., nukeliavo net iki Juodosios jūros. XVII šimtmečio pradžia vėl buvo kritinė Rusijai. Lietuvos ir Lenkijos valdovui Zigmantui Vazai siekiant tapti dar ir Maskvos didžiuoju kunigaikščiu ar bent pasodinti į Maskvos carų sostą savo statytinį, nuo 1610 m. rugsėjo iki 1612 m. spalio Maskvoje buvo dislokuota Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės įgula. Pro tuometinės Rusijos vartus Smolenską į Maskvą žengusi lenkų ir lietuvių kariuomenė, vadovaujama pagrindinio karvedžio etmono Stanislawo Zolkiewskio, sumušė avantiūristų remiamą Apsišaukėlį II (dažniau vadinamas Lžedimitrijum), o caru 1610 m. buvo paskelbtas Zigmanto Vazos 15–metis sūnus Vladislovas.
Bet jo valdymas, kaip ir buvo galima nuspėti, netruko ilgai – vos trejus metus. Maskva negalėjo leisti, kad Rusiją valdytų svetimšalis, ir dar iš valstybės, kuri nuo seno kovojo su ja dėl slavų ir gudų žemių. Lietuvių ir lenkų politikų pastangoms įsigalėti Rusijoje nesulaukus pakankamo vietos diduomenės palaikymo ir iki kraštutinės ribos išaugus Maskvos regiono gyventojų pasipiktinimui centrinę Rusijos dalį okupavusios Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės plėšikavimu, 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, per kurį Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo (visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti). 1612 m. lapkričio 4–ąją sukilėlių vadas Dmitrijus Požarskis išvijo iš Maskvos Dimitrijų Apsišaukėlį ir lenkų–lietuvių armiją. Didžioji suirutė oficialiai baigėsi 1613 m., kai buvo sušauktas visuotinis susirinkimas, per kurį caru išrinko Michailą Romanovą, pradėjusį garsiąją imperatorių Romanovų dinastiją.
Įdomu, kad 2005 m. Rusijoje oficialiai buvo atsisakyta minėti Spalio perversmo metines, o paskelbta Rusijos vienybės diena – lapkričio 4–oji. Taip norėta kaip nors atsiplėšti nuo bolševikinio perversmo šleifo ir suteikti rusams daugiau patriotinio antilenkiško ir antilietuviško jausmo.
Ar L.Kazcynskis buvo nužudytas?
Kodėl tai primenu? Istorinė atmintis labai gyvybinga, o praeities nuoskaudos dažnai maitina daugelio šiandienos patriotų veiklą, įjautrina tokį vidinį nervą, kuris stimuliuoja nenuspėjamus veiksmus. Kas gali paneigti, kad, panūdę švęsti Rusijos vienybės dieną, Kremliaus siundomi „ura–patriotai“ nesiūlys pateisinti ir Katynės žudynių ar Smolensko tragedijos kaltininkų? Taip kuriama savotiško nacionalinio keršto buvusiems skriaudikams idėja. Eilinio žmogaus sąmonėje ši sėkla suranda palankią dirvą: kas gali žinoti, kada ta sėkla išleis daigelį…
Bet, atrodo, ji dygsta nelaukdama šilto metų laiko. Kaip rašo lenkiškas žurnalo „Newsweek“ leidimas, Lenkijos vidaus reikalų ministro Jerzy Millerio vadovaujama komisija nustatė (tai buvo pabrėžta žiniasklaidai pristatytoje ataskaitoje), kad oro uosto „Severnyj“ prie Smolensko dispečeriai visą valandą pranešinėjo, kad viskas gerai, nors numatomo nusileidimo vietoje tvyrojo tirštas rūkas, o šifruota komanda „Horizontas“ Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio lėktuvo ekipažą pasiekė per vėlai. Pokalbių Tu–154M kabinoje išklotinė šiek tiek skyrėsi nuo rusiškosios versijos. Dispečeriai buvo nutarę, kad lėktuvui leis nusileisti iki 100 metrų nuo žemės, ir paskui bus sprendžiama, ką daryti. Taip jie norėjo išvengti atsakomybės už vėluojantį Lenkijos prezidento lėktuvą. Iš įrašų paaiškėjo, kad abu pilotai kabinoje perspėjo „trauktis antram užėjimui“, tai yra iškart nesileisti, sukti antrą ratą, bet kažkodėl lėktuvas tęsė nusileidimą.
Įtartina ir kita aplinkybė: maždaug likus mėnesiui iki katastrofos, Rusija priėmė užsienio reisų jos oro erdvėje taisyklių pataisas, kuriose nurodyta naujovė – visa atsakomybė už lėktuvų valdymą priskiriama ekipažui. Tai kodėl, klausia Lenkijos spauda, Smolensko dispečeriai puolė vadovauti pilotams ir davė nurodymus tokiomis sudėtingomis sąlygomis? Arba jie neturėjo priimti jokio sprendimo, arba tie nurodymai turėjo būti vienareikšmiai – neleisti nutupdyti lėktuvo, tvirtina buvęs Lenkijos 36–ojo oro transporto pulko vadas Robertas Latkowskis.
Rusijos TAK techninės komisijos pirmininkas Aleksejus Morozovas sausio 12 dieną, pristatydamas ataskaitą, pareiškė, kad tarptautinės taisyklės nenumato galimybės dėl nepalankių meteorologinių sąlygų uždaryti aerodromo „Severnyj“, į kurį tūpdamas sudužo L.Kaczynskio lėktuvas, ir priminė, kad L.Kaczynskio lėktuvo reisas buvo tarptautinis ir vyko pagal taisykles, kurias reguliuoja Rusijos Federacijos ir NVS šalių naudojimosi oro erdve taisyklės. Smolensko aerodromo dispečeriai veikė „visiškai savarankiškai, vadovaudamiesi savo kompetencija ir tarptautinėmis taisyklėmis“, sakė jis spaudos konferencijoje.
Nepaisydama visų „už“ ir „prieš“, radikaliausiai katastrofos kaltininkus įvertino žuvusiojo L.Kaczynskio aplinka. Kaip pranešė TV kanalas „TVN24“, vienintelės žuvusio prezidento dukters Martos Kaczynskos vyras ir patikėtinis šioje byloje Marcinas Dubienieckis pareiškė, kad Maskva sąmoningai surengė katastrofą, sukėlusią tragediją lenkų tautai. Anot jo, pasikėsinimo versija dabar akivaizdi kaip niekada. Kokie motyvai? – klausė laidos vedėjas. „Galima L.Kaczynskio pergalė rinkimuose, kerštas už paramą Gruzijai, Varšuvos politika Europos Sąjungoje ir kita“, – išvardijo patikėtinis.
Pragmatinę politiką keičia aistros
Vokiečių „Die Welt“ mano, kad pastaruosius dvejus metus buvo galima pastebėti tam tikrą Rusijos ir Lenkijos santykių „perkrovimą“. Daugelis kalbėjo apie naują istorinę erą tarp dviejų valstybių. Simbolinę reikšmę turėjo tai, kad ilgai tylėjęs Kremlius V.Putino lūpomis pasmerkė J.Stalino žvėriškumus Katynėje. Tačiau dabar Maskva, įžeista Varšuvos kaltinimu nesąžiningu katastrofos tyrimu ir savųjų dangstymu, teigia, kad, jei tai tęsis, ji nedalyvaus bendroje komisijoje.
Vokiečių laikraštis rašo, kad pragmatizmo laikotarpis baigėsi, ir abejoja, ar V.Putinas iš tikrųjų gali įveikti sovietinį mąstymą ir ar jo ašaros apsikabinus D.Tuską per nauja tragedija pažymėtą Katynės žudynių 70–mečio minėjimo ceremoniją yra nuoširdžios.
Pasitikėjimas tarp dviejų slavų valstybių bus atgautas ne tuoj, o D.Medvedevo paskelbtas Rusijos modernizavimas prasidės tik tuomet, kai valdžioje nebeliks V.Putino kartos. O kol kas reikia gyventi pagal ne visai kaimynišką principą, kuriuo vadovavosi ir V.Leninas: „Pasitikėk, bet ir tikrink.“ Iš esmės šis principas aktualus per visus 400 metų nuo pirmojo lenkų–lietuvių ir rusų susidūrimo, įvykusio pakeliui į Maskvą prie Smolensko.
