Besiruošiant rašyti apie Rusijos ir Baltarusijos santykius, kurie ypač komplikavosi prieš šioje šalyje gruodžio 19 d. numatytus prezidento rinkimus, sumanymas tarsi suskilo į dvi dalis. Tam tikras tokios rašinio temos korekcijas padarė netikėtas Lietuvos vadovės Dalios Grybauskaitės vienos dienos vizitas į Minską spalio 20-ąją. Viešnagė trumpa, tačiau ji sukėlė prieštaringus tiek Maskvos, tiek Vilniaus komentarus. Ar gali taip atsitikti, kad trikampio Vilnius-Minskas-Maskva kampai taps dar aštresni?
Pragmatinės politikos daigai
Apžvalgininkai atkreipė dėmesį, kad naujoji pragmatinė D.Grybauskaitės politika pradeda veikti. Štai ji tik ką Vilniuje priima Ukrainos prezidentą V.Janukovyčių ir tuojau pat išvyksta vizito pas Baltarusijos vadovą A.Lukašenką. Simpatijos Maskvai įtariamas Ukrainos lyderis Vilniuje dievagojosi, kad Ukraina yra „strateginis partneris“ ir kad Vilnius su Kijevu susikibę rankomis turi žengti į ES. V.Janukovyčius neatmetė galimybės bendradarbiauti su NATO programoje „Partnerystė taikos labui“ ir net dalyvauti Aljanso operacijose kaštuose pasaulio taškuose. Apie tai šiek tiek su pašaipa, šiek tiek su pavydu komentuoja naujienų agentūros REGNUM, kuri visada išreiškia Kremliaus pozicijas, apžvalgininkas (žinoma, dirbantis Vilniuje). Jis priduria, kad esą kartais atrodo, jog Vilnius priėmė V.Juščenką, o Daukanto aikštėje įsikūrusi ne naujoji energinga pragmatinės politikos iniciatorė D.Grybauskaitė, o nuosaikus ir globėjiškas „spalvotųjų“ revoliucijų konsultantas V.Adamkus…
Na, sarkazmą palikime gražbyliavimo meistrams, bet gryna tiesa, kad Vilnius ima gerinti santykius su artimiausiais kaimynais, kurie pastaruoju metu didina distanciją nuo Rusijos ir artėja link Vakarų. Gerai tai ar blogai – parodys ateitis, kaip pasakytų diplomatai. Lietuvai yra patikėtas garbingas posovietinių kraštų advokatės vaidmuo, ir jei kada nors visa Europa (o juk Rusija – tai dar ir Azijos dalis) bus po ES ir NATO stogu, Vilnius galės pasigirti, kad savo vaidmenį vieningoje Europoje atliko be priekaištų.
Kritikos strėlės tebeskrieja…
Todėl vienos dienos D.Grybauskaitės vizitas į Baltarusiją neturėtų būti vertinamas labai priekabiai. Bet pernai rugsėjį, kai A.Lukašenka buvo atvykęs į Vilnių, į Lietuvos prezidentę taip pat smigo kritikos strėlės. Neatrodė, kad demagogišką retoriką įvaldęs Baltarusijos lyderis sąžiningai atliks namų darbus. Bent jau įtariamojo Sausio 13-osios byloje generolo V.Uschopčiko jis nesirengė išduoti… Vis dėl šių metų kovo pradžioje generolas buvo Baltarusijos generalinės prokuratūros apklaustas, ir tuomet pasirodė pranešimų, kad A.Lukašenka gali būti pakviestas į Kovo 11-osios 20-mečio minėjimą.
Nuo pernykščio rugsėjo praėjo daugiau kaip metai. Geopolitinė padėtis lėmė, kad A.Lukašenka vis labiau suartėja su Vakarais, o tai, be abejonės, dar labiau atšildė santykius su Lietuva. Vadinasi, D.Grybauskaitės vizitui į Minską dirva buvo palanki.
Tiesa, taip nemano kai kurie apžvalgininkai. Antai, politologas Lauras Bielinis „Lietuvos žiniose“ lyg ir antrina REGNUM, neva Lietuvos vadovė naudojasi Rusijos ir Baltarusijos santykių komplikacijomis, kad patvirtintų savo pragmatinės užsienio politikos teisingumą. Apžvalgininkas Arūnas Brazauskas tinklapyje Balsas.lt įrodinėja, kad Baltarusijos ir Lietuvos draugystė yra šliuzas…Kinijos invazijai į Europą. Kiti analitikai apskritai kaltino Lietuvos vadovę, esą jos kontaktai su A.Lukašenka tik padeda pastarojo pergalei būsimuose prezidento rinkimuose (vargu, ar šia pergale kas abejoja). Kitaip tariant, D.Grybauskaitė neva smogė dar vieną antausį Baltarusijos opozicijai, kurią šiaip jau Vilnius remia…
Tikros kaimynystės pradmenys
Kas tiesa, tas tiesa: Lietuvos vadovės retorikoje jau negirdime ankstesnių dažnų motyvų užsienio politikoje – reikalavimų pripažinti sovietinę okupaciją, atlyginti jos padarytą žalą, nutraukti Rusijos vykdomą energetinį šantažą, protestų prieš „Nord Stream“ statybą ir t.t. Nebeliko aliuzijų į istoriją, tautines vertybes, nes tai esą erzina Maskvą.
Tačiau pasaulis keičiasi. Atverstas naujas JAV ir Rusijos santykių puslapis, paspaustas jų „perkrovimo“ mygtukas. Rusija artėja prie ES (po 10-15 metų jau žadamas bevizis susiekimas su Bendrijos šalimis), Maskva jau neatmeta galimybės tapti NATO nare, nors visai neseniai šią organizacija ji malė į miltus… Baltarusija ir Ukraina vis labiau ieško užtarimo Vakaruose ir, žinoma, jį ten ras. Vadinasi, naujos geopolitinės aplinkybės verčia Lietuvą imtis jai patikėto vaidmens – išplėšti posovietines šalis iš izoliacijos, o A.Lukašenkai padėti nusimesti „paskutinio Europos diktatoriaus“ etiketę.
Kaip tik todėl Minske buvo susitarta dėl lengvesnių migracijos per valstybinę sieną sąlygų. Netolimoje ateityje gyventojai, gyvenantys 50 km pločio abipusio pasienio zonoje ir palaikantys įvairius ryšius vieni su kitais, galės susisiekti be vizų. Galbūt į tą zoną įeis maždaug pusė Vilniaus ir visas „lietuviškas“ Baltarusijos pakraštys. Tokia galimybe gali pasinaudoti 800 tūkst. lietuvių ir apie 600 tūkst. Baltarusijos gyventojų. Kas galėtų paneigti, kad vizų režimo palengvinimas nėra gerų kaimynystės santykių prielaida? Žinoma, su jį lydinčiomis neigiamomis pasekmėmis – išaugusia kontrabanda, nelegaliu sienos kirtimu, masine migracija iš trečiųjų šalių…
Kitas kol kas neišspręstų klausimų paketas, rūpintis ir Lietuvai, ir Baltarusijai – tai bendradarbiavimas energetikos srityje. Nors Vilnius kategoriškai atsisako kartu su baltarusiais statyti atominę jėgainę netoli Astravo (vos už 50 km nuo Vilniaus), tačiau gautas A.Lukašenkos patikinimas, kad elektros energijos tranzitui iš Ukrainos bus atidaryta „žalia gatvė“. Lietuvai naudinga, kad jos Klaipėdos uostas tapo vienu iš Venesuelos naftos, keliaujančios į Baltarusiją, perkrovimo punktu. Lietuva apskritai suinteresuota, kad baltarusiškos prekės judėtų per jos teritoriją. Vien šiemet prekybos apyvarta tarp dviejų kaimynių išaugo 30 proc., o kitais metais ji gali pasiekti 1 mlrd. dolerių.
Koks čia rusiškasis dėmuo?
Politologas Kęstutis Girnius teisingai perspėjo, kad D.Grybauskaitės kontaktai su A.Lukašenka nepatiks Maskvai. Ji atidžiai seka kiekvieną Vilniaus ir Minsko suartėjimo judesį, kurį REGNUM ironiškai vadina bandymais atgaivinti LDK. Rusijos politikams užkliūna net ir tai, kad kitąmet Lietuva pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO). Vadinasi, konfliktai posovietinėje erdvėje, į kuriuos yra įsipynusi Rusija (Gruzija, Čečėnija, Padnestrė, Krymas ir t.t.), bus šios Vilniaus vadovaujamos organizacijos dėmesio centre. Kita vertus, ESBO yra aktyvi per rinkimus. Spaudos konferencijoje Minske D.Grybauskaitė pabrėžė, kad „mes norime padėti baltarusiams ir rinkimų metu – tapti atviresne ir daugiau pripažinta Europoje. Lietuva pasirengusi ginti Baltarusiją tiek, kiek ji pati to norės“.
Nuo ko ginti, galima perskaityti tarp eilučių. Artėja Naujieji metai, ir įsisuks naujas dujų karas tarp Minsko ir Maskvos. „Gazprom“ pamažu atsisako lengvatinių tarifų tiekiant energijos resursus Baltarusijai, todėl tai veikia A.Lukašenkos rinkimų kampaniją, o pastarąjį verčia ieškoti kitų tiekimo šaltinių ir naujų rinkų. Paieškos keliai per Lietuvą, ypač jos Klaipėdos uostą, Minskui atrodo ypač viliojantys.
Maskvą pykdo ne tik tai, kad pastaruoju metu Baltarusijos lyderis šiurkščia kritika užpylė Rusijos vadovus, ypač negaili jiems vaizdingų epitetų, bet ir A.Lukašenkos ketinimai pakirsti bendros, bet taip ir netapusios gyvu organizmu, Sąjunginės valstybės pamatus. Štai visai neseniai Baltarusijos valstybės saugumo taryba persvarstė nacionalinio saugumo koncepciją, kurioje gali smarkiai sumažėti Rusijos karinis vaidmuo vakariniame NVS flange.
Skelbta žurnale “Apžvalga“
