Tarsi pratęsdamas anos savaitės, tai yra lapkričio 19–osios, „Atgimimo” straipsnį, pavadintą tiesmuku klausimu „Kada vėl bus okupuotos Baltijos šalys?”, šį kartą politikos apžvalgininkas siūlo dar kartą pasvarstyti, ar mus apgintų NATO, kurios narė Lietuva yra jau šešeri su puse metų. Dingstį pasvarstymams davė NATO viršūnių susitikimas Lisabonoje ir įvairios publikacijos Vakarų spaudoje.
Pažadai ir gražbylystė
O klausimas, ar mums iš tikrųjų tikėtis Vakarų pagalbos, iškilus okupacijos pavojui, ne toks jau retorinis. Vyresnieji prisimena – ar iš tėvų bei senelių pasakojimų, ar patys klausę „Amerikos balso“, kaip ilgus pokario metus iš sovietų okupacijos mus „vadavo“ karą laimėję sąjungininkai iš užjūrio. Viena vertus, niekada nepripažinusi Lietuvos inkorporavimo į SSRS, Amerika mūsų kovotojus nuolat maitino pažadais netrukus išvaduoti. Dar ir dabar jų vaikai ir vaikaičiai klausia: ar ne Vakarams tenka dalis kaltės, kad tūkstančiai laisvės kovotojų buvo pasmerkti pūti drėgnose žeminėse, žūti kautynėse su okupantu, kęsti „kagėbė“ požemių ir lagerių baisumus…
Dar negirdėjau, kad bent dalį tos kaltės jie prisiimtų.
Bet mat ją bala tą istoriją. Šiandiena mums kelia naujus klausimus, į kuriuos atsakymai tokie patys sunkūs. Jie dar aktualesni, kai skaitai „Kremliaus lakštingala“ vadinamo filosofo Aleksandro Dugino kažkieno užsakytus svaičiojimus apie galimą naują Baltijos šalių okupaciją, buvusio Boriso Jelcino pavaduotojo Boriso Nemcovo neįtikinamą gražbyliavimą, kad, nuvertęs V.Putiną, jis bemat atkurs bičiuliškus santykius su Lietuva…
Euforijos pavilioti
Gražbyliauti sugeba visi – ar Maskvoje, ar Briuselyje, ar čia, Vilniuje. Be to, lietuviai visada yra linkę pulti į euforiją ir tikėtis kažkieno globos labiau negu jie jos verti. Ar ne panašiai atsitiko ir per dviejų dienų NATO sesiją Lisabonoje, kur buvo priimta nauja Aljanso strateginė koncepcija, kur pritarta D.Medvedevo planui sukurti vadinamąją sektorinę priešraketinės gynybos sistemą (SPGS), apsaugosiančią visą Europą nuo visų priešų smūgių, kur pažadėta iki 2014 m. išsikraustyti iš Afganistano, kurio žemė jau dega – sakykime tiesiai šviesiai – po kilnia antiteroristine misija prisidengusio atėjūno kojomis?..
Lietuvos vadovė, grįžusi iš Lisabonos, netvėrė džiaugsmu. Pasak prezidentūros išplatinto pranešimo, Lisabonoje buvo atsižvelgta į visus Lietuvos keltus reikalavimus ir dėl ateities saugumo garantijų Baltijos šalims, ir dėl tolesnių aljanso santykių su Rusija. „Penktasis straipsnis Baltijos šalims pagaliau realiai pradėjo veikti. Turime viską, ko šiame susitikime reikalavome. Turime Lietuvos apginamumo įtvirtinimą, NATO patvirtino atvirų durų politiką, tai reiškia, kad visos šalys, kurios yra demokratinės ir vykdys visus reikalavimus, galės tapti narėmis. Aljansas patvirtino, kad tampa organizacija, pasirengusia priimti visus dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkius, tarp jų ir kibernetinių atakų, energetinio saugumo ir kitų“, – sakė Lietuvos vadovė. „Bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms. Turime trečiuosius priešus, su kuriais reikia kovoti bendrai. Dabartinis bendradarbiavimas su Rusija ginkluotės ir priešraketinės gynybos srityje atveria naujas saugumo garantijas ir Lietuvai. Džiaugiuosi, kad į visus mums svarbius jautrumus, į mūsų pareikštas pastabas atsižvelgta“, – pakiliu tonu tęsė Prezidentė.
Mūsų krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė per radiją Lietuvos kariuomenės šventės proga teigė, kad Maskva niekada negalės kontroliuoti ir valdyti NATO priešraketinės gynybos sistemos. Prezidentės vyriausiasis patarėjas užsienio politikai Darius Semaška tais pačiais žodžiais sakė, kad Rusijai NATO neleis kištis į priešraketinės gynybos sistemos kontrolę ir valdymą.
Atsiranda realybės jausmas?
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, praėjus dienai kitai, realybės jausmas atsirado ir šių pareigūnų svarstymuose. „Klausimas, kiek nuoširdžiai iš Rusijos tų gerų santykių yra siekiama ir ar kita ranka nebus ir toliau kai kuriose valstybėse bandoma turėti didesnės įtakos, ar nebus vėl kalbama apie kokius nors interesus, ar nebus bandoma kaip nors skaldyti NATO valstybių, skirstyti jas į vienokias ar kitokias“, – per radiją kalbėjo ministrė. „Tai yra abiem pusėms labai naudingas bendradarbiavimas, bet neperžengiantis tam tikrų ribų, nelaužant NATO esmės, kad Aljansas pilnai užtikrina visos savo teritorijos gynybą“, – sakė Prezidentės patarėjas. Jis pridūrė, kad bendradarbiavimas su Rusija priešraketinės gynybos srityje nėra vienintelis Lietuvos pareigūnams nerimą keliantis klausimas. Oficialusis Vilnius aktyviai stebi iniciatyvas dėl įprastinės ginkluotės Europos ribojimo, reikalaudamas, kad, Baltijos šalims prisiėmus įsipareigojimus, abipusiškumo principas galiotų ir Rusijai.
O kaip dėl specialaus Baltijos šalių gynimo plano? Anot pareigūnų, kaip nurodo BNS, NATO Baltijos šalis nuramino patvirtinusi specialius gynybos planus. R.Juknevičienė konkrečių planų nekomentavo, bet pabrėžė, kad jų būtinybė atspindima ir NATO strateginėje koncepcijoje.
„Neįprastųjų padėčių (angl. – contingency) planavimas yra paminėtas strategijoje, anksčiau to nėra buvę. Tai reiškia, kad kai kurios valstybės, kurios turėtų daugiau tikimybės atsirasti konvencinio karo grėsmei – kaip matėme Gruzijoje – tai tada NATO privalo turėti labai konkrečius apginamumo planus“, – sakė R.Juknevičienė.
Penktojo straipsnio intriga
Nors Lietuvos politikai trykšta optimizmu, Vakarų spauda nurodo, kad Baltijos šalys vis dar nepasitiki gerų santykių užmezgimu su Rusija. Antai respektabilusis „The New York Times“ teigia, kad, „nors Baltijos valstybės jeigu ne su įtarimu, tai gana skeptiškai vertina atviresnę NATO politiką Rusijos atžvilgiu, jos nesugebėjo paneigti B.Obamos argumentų, kad kuo mažiau bus branduolinių ginklų Europoje, tuo daugiau bus stabilumo, saugumo ir pasitikėjimo“. Iš tiesų, tie argumentai, kuriais grįsta ir 1949 m. Vašingtono sutartis, ir po 55 metų pasirašyta Lietuvos stojimo į Aljansą sutartis, yra neginčijami. Kaip neginčijamas ir NATO steigiamosios chartijos 5–asis straipsnis, kurį dėl aiškumo cituojame visą:
„Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, tarp jų – ginkluotos jėgos panaudojimo, kurių reikės Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą ir visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tos priemonės nutraukiamos po to, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų tarptautinei taikai ir saugumui atkurti ir palaikyti.“
Nagrinėdamas praktinį šio straipsnio pritaikymo mechanizmą, Budapešto transnacionalinės demokratijos ir tarptautinių studijų instituto direktorius Sebestyénas Gorka pastebėjo ne tik dviejų datų – Berlyno sienos griuvimo 1989 11 09 ir teroro išpuolių prieš JAV 2001 09 11 – skaičių simbolizmą, bet ir tai, kad NATO iki šiol nesugebėjo ir negalėjo pritaikyti 5–ojo straipsnio, nes naujojo šaltojo karo atgimimas virto visai kitokiu, efemerišku, iššūkiu žmonijai ir konkrečiai vienai galingiausiai Aljanso narei. Terorizmas kaip ir piratavimas tampa naujojo tūkstantmečio vėžiu, kurį įveikti ne NATO jėgoms. Tai įrodo nevykusios teroro įkvėpėjo Osamos bin Ladeno gaudynės kažkur Viduriniuose Rytuose, nauju fiasco kvepiančia Aljanso operacija Afganistane.
Su NATO ir su savimi
Kanadoje leidžiamas Globalizacijos tyrimų centro leidinys „Global Research“ apskritai abejoja nauja Aljanso strategija, kuria ketinama įtvirtinti vien JAV vyravimą pasaulyje ir Europoje. Jeigu atmestume šio prospekto ideologinį panašumą į Rusijos radijo ir TV portalą „RT“, tai „Global Research“ pagrįstai tvirtina, kad didžiausia grėsmė Aljansui – jo paties senėjimas. Koncepcija „taika karo priemonėmis“ jau taip suseno, kad ji tik gimdo naujus konfliktus, kurių gesinimo būdai parankūs nebent JAV. Nauji santykiai su Rusija – tai būdas B.Obamos demokratams išsilaikyti valdžioje, kai jiems šiuose Kongreso rinkimuose rimtai pagrasė respublikonai. Todėl didiesiems Aljanso žaidėjams mažiausiai rūpi mažosios jos narės, kurias, kaip „The New York Times“ teigė garsiojo politologo Zbigniewo Brzezinskio sūnus Ianas, Amerika panaudoja apsupti Rusijai ir ateityje nusitaikyti į Kiniją…
Galima suabejoti tokiomis apokaliptinėmis prognozėmis, tačiau jos perša mintį, kurią neseniai patvirtino europarlamentaras prof. V.Landsbergis, teigęs, kad Rusijos bandymas įsiskverbti į NATO struktūras gali būti siekis, pasinaudojant veto teise, išdraskyti Aljansą iš vidaus…
Ar tuomet galime 100 proc. tikėti ir pasitikėti dora NATO misija? Ar turime svarių argumentų, kad reikalui esant „suveiks“ tiek vilčių teikiantis 5–asis straipsnis? Tiesiog dar nebuvo jo praktinio patikrinimo (ačiū Dievui), o į tuos įvykius, kuriuose Aljansas galėtų panaudoti tą naująjį contingecy planą, sureaguoti, ko gero, nespės, o jeigu spės, tai atsitiks kaip 1999 m. Kosove…
Gerai, kad šyla NATO ir Rusijos santykiai, kad spaudinėjami visokie santykių „perkrovimo“ mygtukai, kad Aljansas vis labiau vilioja Rytų Europos šalis, neišskiriant nė pačios Rusijos. Bet lietuviui atsargumas dar niekada nesutrukdė, o nepasitikėjimas žadama šviesia rytdiena ir taikia padange naujose sąjungose ar blokuose tarsi yra jo kraujyje. Kol tas kraujas dar neužkrėstas globalizmu.
