Skandalingi Rusijos filosofo Aleksandro Dugino pasvarstymai estiškajame „Delfi” gal ir neatkreiptų tokio dėmesio, jeigu jais nebūtų mėginama perspėti Baltijos šalis, kas jų laukia, jei… Koks tas „jei” ir kokio svarbumo yra imperinės nostalgijos grėsmė.
Susipažinkime: Aleksandras Heljevičius Duginas
Gimė 1962 m. sausio 7 d. Maskvoje. Tėvas Helijus buvo GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) generolas, paliko šeimą, kai sūnui buvo treji metai. Motina Galina, gimusi Archangelske, buvo artima Valerijos Novodvorskajos draugė. A.Duginas turi žydiško kraujo. Tariamai už antitarybinę veiklą pašalintas iš Maskvos aviacijos instituto. Su draugais plėšęs Pamaskvio vilas, bet išsisuko nuo kalėjimo ir nuo tarnybos armijoje, patekęs į psichiatrijos ligoninę. Save jis tituluoja vienu žymesnių Rusijos filosofų, bet tėra filosofijos m. kandidatas, parašęs disertaciją tema „Paradigminių mokslo pagrindų evoliucija: filosofinė metodologinė analizė“. Kaip skelbia kultūros ir meno svetainė „OpenSpace.ru“, apklausos duomenimis, A.Duginas tarp įtakingiausių Rusijos intelektualų užėmė tik 36 vietą. Žinomas kaip idėjinės „neoeurazijinės“ srovės įkūrėjas, vadovauja Tarptautiniam Eurazijos judėjimui. Kaip politologas taip pat parašęs mokslinį darbą „Politinių institutų ir struktūrų transformacija tradicinės visuomenės modernizavimo procese“. Sociologijos srityje turi profesoriaus laipsnį ir vadovauja Maskvos M.Lomonosovo vardo universiteto tarptautinių santykių sociologijos katedrai, taip pat – šio universiteto sociologijos fakulteto konservatyviųjų tyrimų centrui. Kalba devyniomis kalbomis, tarp jų – lotynų, senovės graikų ir ivrito, stačiatikis. Kartu su E.Limonovu ir J.Letovu įkūrė nacionalbolševikų partiją, todėl, daugelio analitikų nuomone, jo pažiūrose galima įžvelgti profašistinių idėjų. Už atvirą ekstremizmą ir raginimą susidoroti su politikais ir žurnalistais radijo naujienų programos vedėjas S.Dorenka 2008 m. rugsėjį A.Duginą išvijo iš savo vedamų laidų. 1990–1992 m. tėvo padedamas įsidarbino slaptame KGB archyve, kuriame neva aptikęs unikalius nacių SS padalinio sukurto instituto „Ainių palikimas“ dokumentus bendru pavadinimu „Ahnenerbe“. 1991 m. prijautė GKČP perversmininkams ir bendravo su Dūmos deputatu Viktoru Alksniu, reikalaudamas ginklo sau ir ginkluotis parlamentarams. Nutraukęs santykius su E.Limonovu, parašė garsiausią savo 924 psl. traktatą „Geopolitikos pagrindai“, kuriame propaguoja antivakarietiškos Rusijos imperijos atkūrimo idėją. Į Eurazijos imperiją pirmiausia jis prijungtų buvusias sovietines teritorijas, ypač Rytų Ukrainą, Krymą, po to – ir Baltijos šalis. Garbino A.Hilterį ir J.Staliną, kuriuos laikė euroazijiečiais, nacių parankinius M.Bormaną ir H.Himmlerį, o N.Chruščiovą vadino slaptu „atlantistų“ agentu.
Iki šiol gyvena Maskvoje. Buvo vedęs Rusijos lesbiečių judėjimo lyderę ir ideologę bei Seksualinių mažumų asociacijos įkūrėją Jevgeniją Debrianskają (su ja sugyveno sūnų), o dabar – filosofę, leidyklos „Arktogėja“ direktorę Nataliją Melentjevą (turi sūnų ir dukterį).
Imperinės ateities svajos
Su A.Dugino ezoterine ir vis labiau politinį atspalvį įgaunančia filosofija verta susipažinti tik įsigilinus į jo biografiją. Iš tiesų, baisiausių XX amžiaus diktatorių ir jų parankinių liaupsinimas, dabartinių Rusijos lyderių D.Medvedevo ir V.Putino besaikis išaukštinimas rodo šio skandalingo veikėjo ketinimus atgaivinti didžiarusiškąją idėją, kuriai tarpti dabartinėje Rusijoje yra gana palankios sąlygos. Tuo galima buvo įsitikinti per lapkričio pradžioje švęstas Liaudies vienybės dieną ir Spalio revoliucijos metines.
Dabar gi A.Duginas savo imperijos atgaivinimo idėją adaptuoja Baltijos šalių gyventojams. Kalbėdamas „Delfi“ jis pasakė, kad „jeigu kas nors atsitiktų JAV, mes dar kartą okupuosime šias valstybes“. Jis teigia, kad Rusija ir dabar šias šalis laiko savo priešais, ir tik laiko klausimas, kada jos bus vėl užimtos. Tiesa, kol kas to neįvyks, bet joms „bus ekonominis poveikis, turto supirkimas, siekiant įvesti kontrolę“.
A.Duginas interviu estiškajai portalo redakcijai vis dėlto išskiria Lietuvą, kuri yra „tikra valstybė“. Jis mat jaučiąs mažiau simpatijos latviams ir estams, nes tai „vokiečių okupuotos etninės grupės“, o lietuviai „deramai elgiasi rusų atžvilgiu, ir ji buvo didi tauta tuomet, kai didžiarusiai buvo daug silpnesni, ir tai vertas pagarbos priešininkas bei varžovas“. A.Duginas giriasi, kad jam buvę įdomu užmegzti ryšius su Lietuvos patriotais konservatoriais, „su tikrai gilias šaknis išsaugojusiais lietuviais, turinčiais Lietuvos tapatybę“.
Tiesą sakant, visi šie pasvarstymai yra gana primityvūs ir chaotiški. Pagyrimai Lietuvai ir Estijos bei Latvijos kritika, kaip ir Ukrainos ar Baltarusijos politinės padėties „analizė“, suvedama į viena: Rusijai reikia apginti savo tautiečius „artimajame“ užsienyje ir įvesti čia savo kontrolę. „Rusija laukia globalaus persiskirstymo“, – teigia filosofas politikuotojas. Sunku suprasti, kuo čia dėtos JAV. Turbūt reikia suvokti, kad, jeigu Amerika labiau vyraus Europoje ir NATO, Rusija nesėdės rankų sudėjusi. Štai kodėl jis pritariąs V.Putino grasinimams Miuncheno konferencijoje, kurie, deja, nebuvo susisteminti. Atšylantys santykiai su Vašingtonu A.Dugino netenkina, nes tai įrodo Rusijos silpnumą. Maskva esą dar kartą jį parodė, per karą Gruzijoje nedrįsusi užimti Tbilisio…
Fašizoidinė filosofija
A.Dugino simpatijos imperiniam mąstymui ne kartą buvo pastebėtos ir mūsų analitikų. Tačiau jis neatspindi visos Rusijos politinės kultūros. Antai dar 2005 m. gruodį Leonidas Donskis rašė, kad „Rusijoje egzistuoja ne tik V.Putinas ir jo nostalgija Sovietų Sąjungai, lygiai kaip būtų kvaila visą Rusijos politinę mintį tapatinti su Aleksandro Dugino fašizoidine ideologija“. Žinoma, kad ne. Tačiau šios „Kremliaus lakštingalos“ trelės svaigina kai kuriuos Rusijos radikalus ir Dūmos politikus ir netgi atspindi jų slaptas svajones.
Po kelerių metų, 2008–ųjų spalį, tarptautinių santykių ekspertas Vadimas Volovojus išsamiai apibūdino A.Dugino pranašystes ir sąsajas su Kremliumi. Atkurti imperiją „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ – sena rusų nacionalistų idėja, kuriai įgyvendinti tinka net fašistiniai metodai, paskolinti iš nacių Vokietijos ir stalininės SSRS. Nežinia, rašo autorius, ar, vadovaudamiesi A.Dugino geopolitine doktrina, Rusijos vadovai tiksliai atkuria būsimą imperiją pagal savo viziją ir pagal jo idėjas, bet Rusijos užsienio politikos praktika šiandien stebuklingai atitinka tą teoriją. O ir pats A.Duginas kritikuoja D.Medvedevą bei V.Putiną ne už jų idėjų menkumą, o už tai, kad jie nepakankamai ryžtingi. Politikos alchemikas tikisi duoti idėjinį postūmį imperinėms ambicijoms įgyvendinti. Ir nors tas postūmis atrodo abejotinas, Kremliuje kai kam patinka, kad yra tokių už imperiją suokiančių lakštingalų.
Tai kas, kad laikai keičiasi. Nuo šių išvadų praėjo keleri metai, paspaustas JAV ir Rusijos santykių „perkrovimo“ mygtukas, šiltėja Maskvos ir ES santykiai, jau kalbama net apie Rusijos įsiliejimą į NATO, o A.Duginas, apsvaigintas prieš keletą dešimtmečių vartytų nacistinių archyvų, toliau svaičioja apie Baltijos šalių reokupaciją.
Prieš penkerius metus, kai posovietiniuose pakraščiuose plieskėsi „spalvotosios“ revoliucijos, Amerikos laikraštis „The Wall Street Journal“ rašė: „Nerimą kelia tai, kad jo idėjos dabartinėje Rusijoje atranda derlingą dirvą. Priešiškumas Amerikai čia auga kaip ant mielių, o antivakarietiškos ir imperialistinės nuotaikos atranda atgarsį Kremliuje.“
Lietuva – tinkama varžovė?
Tiesa, naujausiame savo interviu Kijeve leidžiamam elektroniniam dienraščiui „Segodnia“ A.Duginas jau reiškia nepasitenkinimą Kremliaus duetu. Apie aštuonerius metus kontroliavęs padėtį V.Putinas savo įpėdiniu parenka D.Medvedevą, o pastarasis elgiasi „kažkaip nesuprantamai“. Visi manė, kad jis tęs savo pirmtako kursą, tačiau kilo nauja tendencija – su isteriškais pareiškimais A.Lukašenkos atžvilgiu, su keistu J.Lužkovo pašalinimu, su rokiruotėmis Kremliuje, su Skolkovu ir net su A.Schwarzneggeriu… „Aš nenoriu pasakyti, kad D.Medvedevas sugriovė V.Putino politiką, – toliau tęsia A.Duginas, – bet jis griauna „jo stilių“, nes Irano išdavimas, suartėjimas su JAV, kalbos apie stojimą į NATO niekaip nesutampa su V.Putino kursu. Tad kyla įspūdis, kad D.Medvedevas juda kažkur ne ten…“
Pasak A.Dugino, „ne ten“ juda visas pasaulis. Jis norėtų, kad kiltų „eurazinė revoliucija“ ir pagal jo pamėgtą metafizinę Hiperborėjos teoriją (žmogus kilęs iš poliarinių kraštų, todėl visoje evoliucijoje turi pirmauti pirmapradis nordiškasis „Dieviškasis pasaulio supratimas“) Šiaurės pusrutulį turi valdyti viena imperija, sudaryta iš šių kraštų tautų. Visos kitos, taip pat ir mažos, tautos esą turi paklusti „stipriam centrui“. Kažkur girdėta? Taip, tai būta visai neseniai – vos prieš 20 metų.
Neatmetu, kad ir Lietuvoje kai kam mielos GRU generolo palikuonio keliamos ir KGB archyvuose subrendusios idėjos. Juk, tiesą sakant, ir mes turime savo buvusios imperijos (LDK) garbintojų. Dar 2006 m. kovą vienoje VU vykusioje konferencijoje prof. A.Bumblauskas savo tezėse tvirtino, kad „viskas Lietuvos istorijoje priklauso lietuviams“, kad „Vytauto didvalstybė tai buvo tik kelio pradžia“, kad atsigręžtume į Vilniaus ir visos Lietuvos išskirtinumą, nes ji yra „supratimo tiltų tarp Rytų ir Vakarų tiesėja“… Galime su pasididžiavimu skaityti šias puspenktų metų senumo eilutes. Jas įvertintų ir A.Duginas, kuris mano, kad lietuviai – stiprūs konkurentai, verti… naujos okupacijos.
