Nacizmas ir nacionalizmas. Tos dvi išvestinės sąvokos, iš pirmo žvilgsnio, tėra tik panašios lingvistinės konstrukcijos, bet istorijos bėgyje jos dažnai įprasminamos skirtinguose poliuose. Pirmoji dažniausiai sutapatinama su praėjusio amžiaus pradžioje Vokietijoje kilusiu nacionalsocialistiniu judėjimu ir politinės partijos (NSDAP) veikla bei ideologija.
Čia šliejasi ir Italijoje ypač išsiplėtojęs fašizmas, ir iš už Atlanto atkeliavęs rasizmas, įgavęs kraštutinį antisemitinį pobūdį, ir eugenikos (geros, išskirtinės, tai yra arijų kilmės) propagavimas, ir nesutaikoma kova prieš komunizmą… Sudėjęs visą šiuos ideologinius įsitikinimus į savo „Main Kampf“, A.Hitleris niekino demokratiją ir ją vadino nestabilizuojančia bolševikine sistema, o štai nacių ideologiją padarė valstybine.
Gi nacionalizmas – ne tas pat kaip tautiškumas, nors kalbininkai linkę vartoti būtent tokį atitikmenį. Sovietinė ideologija mums piršo neigiamą tautiškumo supratimą, ir pokario ginkluotą partizaninį pasipriešinimą laikė buržuazinių nacionalistinių likučių siautėjimu, o vėliau lietuvišką Sąjūdį vadino nacionalistų sambūriu. Kas išėjo iš tų sąvokų ideologizavimo, mes puikiai žinome.
Bet šįkart ne apie tai.
Lapkričio pradžioje per pasaulį nuvilnijo perspėjimai, kad Rusijoje vėl galvas kelia nacistai. Jie turėjo galimybių kaip reikiant pasireikšti, nes šalyje net keturias dienas tęsėsi šventės – nuo lapkričio 4-ąją pažymimos Liaudies vienybės dienos iki Spalio revoliucijos 93-ųjų metinių lapkričio 7 d.
Iki 1997 metų Rusija dar švęsdavo bolševikų perversmo 1917 m. metines. Vėliau ši šventė buvo pavadinta Susitaikymo ir santarvės diena. Jau pats jos pavadinimas buvo nevykęs, rašė laikraštis „XXI amžius“. Koks gali būti susitaikymas, kai per tą bolševikų revoliuciją ir po jos buvo išnaikinta dešimtys milijonų Rusijos, o paskui visos SSRS žmonių, o tie, kurie ir šiandien mini šią dieną, niekada niekieno neatsiprašė ir neatgailavo?
2004-ųjų gruodį prezidentas V.Putinas, kaip teigiama, paveiktas Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Aleksijaus II, pasirašė dekretą, jog lapkričio 7-oji išbraukiama iš valstybinių švenčių sąrašo, o lapkričio 4-oji skelbiama Liaudies vienybės diena. Taigi, V.Putinas ir Aleksijus II siekė dviejų tikslų: paminėti išsivadavimą nuo lenkų ir lietuvių „interventų“ ir stačiatikybės pergalę prieš katalikus.
Trumpas ekskursas į istoriją. XVI-XVII amžių sandūroje, kai Rusijoje prasidėjo vadinamoji Didžioji sumaištis („Velikaja smuta“), atsirado net du dar vaikystėje nužudyto caro Ivano Rūsčiojo sūnaus Dmitrijaus stebuklingai išsigelbėję įpėdiniai. Vienas jų, istorijoje vadinamas Dmitrijumi Apsišaukėliu („Lžedmitrij“), netgi buvo paskelbtas Rusijos caru.
Bet, kilus maištui, jis buvo nužudytas, o, 1610 metais Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei užėmus Maskvą, Rusijos bojarinai nuvyko pas Lenkijos karalių Zigmantą Vazą tartis, kas užims Rusijos caro sostą. Tada buvo sutarta, kad naujuoju caru taps Zigmanto Vazos sūnus Vladislavas.
Didžioji sumaištis tęsėsi ir po 1612 m. lapkričio 4-osios, kai lenkų ir lietuvių būriai iš Žečpospolitos kariuomenės buvo atblokšti nuo Maskvos. Dabar ši data tapo Liaudies vienybės diena, nors jokia vienybe to meto Rusijoje net nekvepėjo. O dabartinėje?
Jau 2005 m. lapkričio 4 dieną, kai ši šventė buvo pirmą kartą oficialiai švenčiama, Maskvoje įvyko pirmosios “Rusų eitynės”, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai šovinistinių grupių atstovų.
Akcijos metu ne kartą skambėjo itin radikalūs šūkiai, nukreipti prieš kitų tautybių atstovus, kai kurie dalyviai kėlė rankas nacių pasveikinimui. Ir taip kasmet, išskyrus 2008-uosius, kai J.Lužkovas uždraudė radikalams marširuoti Maskvos gatvėmis. Šiais metais Maskvos valdžia vėl leido surengti “Rusų eitynes” Maskvos pakraštyje – Liublino rajone. Jose dalyvavo Judėjimo prieš nelegalią imigraciją, Slavų sąjungos, draugijos “Atmintis” ir kitų radikalių organizacijų nariai.
“Rusų eitynių” organizatoriai primygtinai teigė, kad neskatina žmonių, kurie skelbia atvirai fašistinius šūkius, o tik kovoja už rusų tautos teises. Tačiau vieno šių eitynių dalyvio – Slavų sąjungos – tinklalapyje yra įdėtas visas A. Hitlerio knygos “Mano kova” tekstas, o jos emblema šiek tiek primena svastiką.
Kaip pažymi BBC, tarp “Rusų eitynių” šūkių šiais metais – “Tauta, tauta – aukščiau visko”, “Rusų tvarka arba karas!” ir “Maskva – rusų miestas”. Tarp žygiuojančių matėsi „raudonųjų“ ir „baltųjų“ tiesioginiai politiniai palikuonys, Dvarininkų susirinkimo (po 1905 m. Valstybės Dūmoje susikūrusios frakcijos, vadinamos Dvarininkų kurijos) atstovai, emigrantų palikuonys bei Komunistų partijos nariai. Vakarų spauda rašo, kad taip Maskvoje įsitvirtina Nacionalizmo diena. „Vokiečių banga“ („Deutsche Welle“) skelbia, kad šios keturios dienos rusų kalendoriuje nuspalvintos raudonai ruda spalva, o „Rusų eitynės“ parodė „didžiarusiškojo šovinizmo grimasas“.
Italijos komunistinės pakraipos laikraštis „Il Manifesto“ net perspėjo, kad lapkričio 7-ąją Rusijoje rengiamas karinis perversmas, kurio organizatorius – atsargos generolas Vladislavas Ačalovas. Sukilėliai turėjo sunaikinti Rusijos slaptąją tarnybą (FST), pareikalauti iš D.Medvedevo atstatydinti „buvusį prekeivį baldais“, gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą, o jei prezidentas to nedarys, – užgrobti Kremlių. Kaip pranešė svetainė MR7.ru, prie perversmininkų žadėjo prisijungti kazokai, nacionalistiniai jaunimo būriai ir t.t.
Antrojo perversmo neįvyko. Tačiau naujieji Rusijos naciai pasiautė iki valiai net 24-uose Rusijos miestuose. „Vokiečių banga“ surinko pranešimus apie eitynes Jekaterinburge, kur gruodžio 9-ąją ketinama panašiai švęsti Tėvynės didvyrių dieną (tai Rusijos karo Čečėnijoje pradžia, ją V.Putinas nurodė pažymėti 2007 m.), nacionalbolševikų riaušes Sankt Peterburge (čia jų lyderis Andrėjus Dmitrijevas sulaikytas, pateikus kaltinimą „ekstremistinės organizacijos veiklos organizavimu“) ir, žinoma, Maskvoje.
Rusijos vidaus reikalų ministerijos paskaičiavimu, šiuo metu šalyje veikia apie 150 neonacistinių grupuočių, ir prognozuojama, kad jų skaičius augs. Pernai „Rusų eitynėse“ Maskvoje ir jos priemiesčiuose dalyvavo apie 10000 nacistine simbolika išsiskyrusių žmonių. Jų idėją „Rusija – tik rusams“, analitinio tyrimų centro „Levada“ duomenimis, palaiko daugiau kaip 50 proc. Rusijos gyventojų, nors prieš 5 m. tokių tebuvo 22 proc. Bet aktyvių neonacistų skaičius Rusijoje nesikeičia nuo monitoringo pradžios 1988 m. ir sudaro apie 5-10 proc. visų gyventojų.
Interneto laikraštis „Versija“ pastebi, kad po tokių švenčių padaugėja nusikaltimų etniniais motyvais. Antai po „Rusų eitynių“ pernai šalies sostinės apylinkėse įvykdyta beveik 90 nacistinių išpuolių, kurių metu žuvo 22 žmonės ir sužeista 105. Per visą laikotarpį iki 2008-ųjų žuvo 78 žmonės.
Politologas Viačeslavas Lichačiovas tvirtina, kad nacistai labiausiai agresyvūs čečėnų, kitų išeivių iš Kaukazo, romų, tamsios odos spalvos žmonių ir atvykusių iš Baltijos šalių atžvilgiu. Negalima sakyti, kad Rusijos naciai nepersekiojami: kaip rašo Rytų Europos tyrimų centro ekspertas Rinalds Gulbis, per pirmąjį šių metų pusmetį už nusikaltimus rasistiniu pagrindu Rusijoje nuteisti 199 žmonės.
Tačiau, kita vertus, pabrėžia R.Gulbis, Kremlius, panaudodamas nacistus, kuria tautos vidaus ir išorės priešo įvaizdį, skatina didžiarusiškąją idėją, kuri yra dalis Maskvos koncepcijos apie Rusų pasaulį ir nacijos konsolidaciją. Regėdamas neonacistinių judėjimų aktyvumą Baltijos šalyse, Kremlius užsimerkia prieš nacizmo klestėjimą prie savo sienų.
