Gaivinama lenkų autonomija?

Jau ne kartą rašėme, kad – ir nėra ko slėpti – visais laikais Lenkija Lietuvai buvo tarsi langas į Europą, vienas stiprus ATR kumštis karuose su maskoliais ar mongolais, dabar gi esame strateginiai partneriai tarpvalstybiniuose santykiuose. Nėra abejonių, mus labiausiai vienija geopolitinės negandos: agresyvi Rusijos politika, jos pradėtas karas NATO ir ES pasienyje, sudėtingi vidiniai procesai.

 Senos nuoskaudos

 O dabar – kas mus skiria? Yra ir tokių požymių, kai kaimyninės šalys nesutaria ne esminiais, bet ypač jautriais klausimais. Lietuva ir Lenkija nuolat primena viena kitai jų santykių istoriją, ypač tuos jos laikotarpius, kai viena kitai rodė nepalankumą. Švelniai pasakyta: nepalankumą. Kartais – net agresiją, nepateisinamą norą pažeminti, uzurpuoti, okupuoti. Tokius reiškinius iš Varšuvos pusės įžvelgiame ir 1569 m. sudarytoje Liublino unijoje, ir priimant  1791 m. gegužės 3-osios ATR konstituciją, kuri mūsų neapgynė nuo carinės Rusijos okupacijos, nes turėjo vasališko dokumento bruožų, o svarbiausia – XX a. pradžioje, kai kovose su Pirmajame pasauliniame kare laiminčiais bolševikais lenkai ėmė pretenduoti ir į visos Lietuvos žemes, ir į pajūrį, kurį susigražinome 1923 m.

Štai iš tolo priėjome prie mūsų iki šiol aistras keliančio tarpusavio santykių kertinio akmens – 1920 m. spalio, kai, nustūmę atgal į Rytus Raudonąją armiją, lenkų šovinistai sumanė užimti Rytų Lietuvą, o vėliau aneksuoti ir visą tik prieš pustrečių metų nepriklausomybę paskelbusią valstybę. Tie įvykiai visiems žinomi: Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis, sumanęs atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“, pasiuntė į Vilnių L. Želigovskį, kad šis, remdamasis neva kilusiu sostinės lenkų maištu, užimtų Vilnijos kraštą ir prijungtų prie motininės Lenkijos. Okupacija tęsėsi beveik 19 metų. Apie tai buvo daug rašyta, tad nesikartosime.

 

Klastočių vedliai

Šis istorijos tarpsnis visada kėlė aštrias diskusijas. Naują aistrų pliūpsnį inspiravo dar vienas Lietuvos lenkų žiniasklaidos akibrokštas, liečiantis šimtametę istoriją. Pažymint  L. Želigovskio įsiveržimo į Lietuvą metines, t.y. spalio 9 d., vietos lenkų laikraštyje „Tygodnik Wileńszczyzny“ paskelbė straipsnį pavadinimu „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino savi kariai“. Jį, žinoma, perskelbė ir kitas LLRA partijos ruporas portalas L24.lt, garsėjantis kaip prieš 33 metus veikusių lenkų autonomininkų šlovintojas. Beje, prieš keletą metų su šio kanalo piktais propagandistais buvo susidūręs ir šių eilučių autorius, kai mėgino priminti lenkų autonomininkų mėginimus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje atplėšti didžiulę Rytų Lietuvos teritoriją nuo Širvintų iki Eišiškių ir Šalčininkų nuo Lietuvos ir net kreipėsi į M. Gorbačiovą įvesti čia SSRS prezidento valdymą.

Pirmasis šią kiršinančią publikaciją pastebėjo Seimo narys Audronius Ažubalis, kuris kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, VSD ir Vilniaus rajono merą Robertą Duchnevičių, prašydamas ištirti ir paaiškinti istorinės tikrovės neatitinkančius faktus. Tiesa, po keleto dienų nei laikraštyje, nei portale šio straipsnio jau nepavyko rasti. Matyt, susiprato. Bet kam reikia, tas pastebėjo ir, matyt, jį atsidėjo į savo archyvą (šį anoniminį straipsnį ir vertimą į lietuvių k. galima rasti čia). Atsakymo nėra.

Kažin, ar tikslinga komentuoti šio straipsnio insinuacijas. Kertinis jų akmuo gali būti ir toks teiginys: „…1920 m. spalio 8 d., generolo Lucjano Żeligowskio vadovaujami kariai, Józefo Piłsudskio žiniomis, pradėjo „maištą“, kurio tikslas buvo išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei suteikti vietos gyventojams teisę spręsti šių žemių ateitį. Miesto išsivadavimą su entuziazmu sutiko vietos gyventojai Vilniaus krašte…“

Esu išsaugojęs Viktoro Biržiškos atsiminimus „Neužgijusios žaizdos. Atsiminimai iš Vilniaus 1920 – 1922 m.“ (Kaunas, 1936, išleista 2500 egz. tiražu), kuriuose garsus to meto šviesuolis savo akimis įsitikino, koks ten buvo „maištas“ ir kokių represijų ėmėsi Pilsudskio pasiuntiniai, okupavę Rytų Lietuvą. Tai buvo tokia pati okupacija, kokia mes patyrėme Hitlerio laikais, o gal ir šiandien, kai Putinas aneksavo Krymą ir paskelbė karą Ukrainai.

Agresyvų idėjos atnaujinti ATR pobūdį atskleidžia įdomus teiginys, kad Želigovskis esą buvo pasiųstas „išvaduoti“ Vilnių nuo kažko. Mat, straipsnyje pripažįstama, kad „bolševikai 1920 metų rugpjūčio 31 dieną Vilnių perdavė Kauno Lietuvos valdžiai, taip išprovokuodami naują konfliktą dėl miesto“. Tad iš kieno rankų Lietuvos sostinę lenkų agresoriai norėjo išvaduoti? Straipsnio autorius (jis anonimiškas, greičiausiai tai redakcijos nuomonė) galėjo parašyti tiesiai šviesiai: Lenkija norėjo užgrobti visą Lietuvą, nes buvo paskelbusi Vidurio Lietuvos respubliką, kurią po to įteisino Lenkijos seimas…

 

Lenkai tebevaduoja Vilnių

Politologas Vytautas Sinica, atskleidęs, kad iš esmės minėtas laikraštis ir portalas yra LLRA partijos ruporai, formaliai priklausantys kažkokiai Roberto Rackevičiaus įmonei „Rejspa“ (šios prieš 26 metus įsteigtos UAB būstinė yra Sužionyse), užsiima antivalstybine propaganda. Tokie leidiniai kelia pavojų nacionaliniam saugumui. Neatmestina, kad tokioms istorinėms klastotėms vadovauja ir jas finansuoja kažkas iš Varšuvos.

Juk prisimename 2009 m., kai tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis  televizijos eteryje pareiškė: „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“. Tada Vilnius pareiškė protestą, bet 2013 m. ministras, atvykęs į Lietuvos sostinę, giedojo jau apie Vilniaus ir Varšuvos draugystę, tačiau vėlgi su sąlyga, kad „reikia, jog Vilnius įvykdytų prieš dvidešimt metų sudarytos Lenkijos-Lietuvos sutarties sąlygas ir ištesėtų senus pažadus“, t.y. „priimtų konkrečius sprendimus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu“. Tų metų gruodį atvykęs į Vilnių R. Sikorskis išgyrė V. Tomaševskį, kad šis su visa LLRA „užima stiprią poziciją, gindamas lenkų bendruomenės teises“. O šių metų pavasarį ano ministro misiją pratęsė dabar jau buvęs ir per neseniai vykusius Lenkijos Seimo rinkimus premjero posto netekęs Mateuszas Morawieckis, Vilniuje įteikęs valstybinius apdovanojimus dviem aktyviausiems lenkų politikams, kurių vienas, kaip prisimename, tuojau pat po 2014 m. Rusijos invazijos į Ukrainą, per sovietinę Pergalės dieną, dėvėjo rusišką Georgijaus juostelę, dėl ko buvo supeiktas net Lenkijos Senate…

***

Lietuvių atmintis gyva. Neišdils nei 1920-ųjų okupacijos aidai, nei lenkų autonomininkų užmačios, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tarsi gūdus aidas jie mus pasiekia ir šiandien, kai, atrodo, visi kalbame apie lenkų ir lietuvių draugystę, bendrą kovą prieš rusiškąjį agresorių, apie abiejų tautų santarvę. Daugelis mus ramina: nekreipkite dėmesio, tai smulkmena, juk mes „strateginiai partneriai“. Nacionalistinis vietos lenkų kirminas tebegraužia tą istorinės draugystės medį, ir tai negali nekelti nerimo.

O visą tą nerimą laikas nukreipti į Lietuvos valstybės institucijas: nejaugi jos, apakintos gerų santykių su vakarine kaimyne, nepastebi ir vietinių autonomininkų atgimimo?