Dingstį šiam komentarui davė įdomus pranešimas: Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė įsaką, kuriuo, „atkurdamas istorines nacionalinės kariuomenės tradicijas“, ginkluotųjų pajėgų 131 – ąjam pėstininkų žvalgybos batalionui suteikia pulkininko Jevgenijaus Konovaleco vardą. Maskvą, žinoma, tai suerzino, ir Rusijos užsienio reikalų atstovė M. Zacharova pranešime įžvelgė „nacistinę Kijevo režimo prigimtį“. Ji taip pat priminė, kad anksčiau Ukrainos teritorinės oro gynybos dalinys buvo pavadintas „Luftwafe“, o 10 – oji kalnų šturmo brigada „Edelweiss” vardais.

Pasiaiškinkime, kas gi buvo tas J. Konovalecas, juo labiau, kad yra žinomi jo glaudūs ryšiai su Lietuva. O jeigu dar plačiau: kokios Ukrainos nacionalinio pasipriešinimo sąsajos su Lietuvos tautine rezistencija?

 

Žuvo nuo GRU rankos

J.Konovaleco (ukr. Євген Михайлович Коновалець; 1891 – 1938) išsilavinimas buvo teisinis, nuo jaunų metų jis gynė jaunimo teises į gimtąją kalbą. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Austrijos – Vengrijos kariuomenėje, bet 1915 m. pateko į rusų nelaisvę. Po dviejų metų grįžo į Kijevą ir likusį gyvenimą paskyrė karininko priesaikai – ginti Ukrainos nepriklausomybę: kovojo su bolševikais, Denikino kariuomene, taip pat su lenkų okupacija, vaduojant nuo jų Galiciją (Vakarų Ukrainą). Mat, Antantės pasiuntinių taryba 1923 m. kovo 15 d. atidavė Vakarų Ukrainos teritoriją Lenkijos Respublikos jurisdikcijai, o tai sukėlė aktyvų ukrainiečių pasipriešinimą

Interneto žinynai atskiras pastraipas skiria šioje kovoje parodytai bendrystei su Lietuva, kurios Vilniaus kraštą jau buvo užgrobusi pilsudskinė Lenkija.  1925 m. J. Konovaleco vadovaujama Ukrainos kovotojų organizacija (UKO, vėliau – Ukrainos nacionalistų organizacija, UNO) suteikė pagalbą Lietuvai, parplukdant du povandeninius laivus, kuriuos Lietuva įsigijo Vokietijoje, pranešdama apie lenkų ketinimą juos paskandinti. 1926 m. UKO įspėjo Lietuvos vadovybę dėl galimo Lenkijos išpuolio prieš Lietuvą.

Kiek žinoma, 1928 m. gegužės 14-18 d. J. Konovalecas ir UKO atstovai lankėsi Lietuvoje, dalyvavo atidengiant Laisvės paminklą Kaune, kituose renginiuose Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti. Jie susitiko su Lietuvos vadovybe, Šaulių sąjungos vadovais. Manoma, kad tuo metu J. Konovalecui buvo suteikta Lietuvos pilietybė, kurią jis turėjo iki pat žūties 1938 m.

Tų metų gegužės 23 d. Roterdame, išeinant iš viešbučio restoranėlio, kažkoks vyriškis jam įteikė dovanėlę, o už kelių šimtų metrų „dovanėlė“ sprogo. J. Konovalecui nebuvo net 47-rių… Policija žuvusiojo pase perskaitė, kad tai buvo Lietuvos Respublikos pilietis, verslininkas Juzefas Novakas. Mat, jis turėjo du pasus. Žuvus J. Konovalecui Lietuvos ambasada Italijoje pasirūpino jo šeimos vizitu Roterdame, o Lietuvos konsulas Nyderlanduose padengė laidotuvių išlaidas. Laidotuvėse dalyvavo Lietuvos generalinis konsulas P. Penas. Net po žūties lietuviai gerbė savo pilietį, kuris, kaip ir jie, kovojo prieš Lenkijos okupantus.

Tik vėliau paaiškėjo, kad J. Konovalecą nužudė sovietinio GRU agentas, infiltruotas į Ukrainos išsivadavimo gretas, Pavelas Sudoplatovas (1907 – 1996), jau generolu tapęs parašęs memuarus „Specialioji operacija. Lubianka ir Kremlius 1930–1950 metais“. Jis organizavo ir Leono Trockio pašalinimą, bet 1953 m. buvo suimtas ir kalėjime praleido 15 metų.

 

Bendra kova su okupantais

Ukrainiečių didvyris nesulaukė tragiškų prieškario Rytų Europos permainų. Bet istorikai įžvalgiai lygino ukrainiečių ir lietuvių išsivaduojamus iš sovietinės okupacijos judėjimus ir ginkluotas pasipriešinimo kovas. Ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas savo tyrime „Paskutinis karinis ir politinis sąjūdis dėl Ukrainos nepriklausomybės“ atkreipė dėmesį į prieškarinės Lietuvos paramą UNO – Ukrainos nacionalistų organizacijai, vėliau tapusiai kariniu UPA sparnu. Autorius rašė, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi UNO leidiniai ¬ žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija.

Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai – su Užsienio reikalų ministerija. Ne paslaptis, kad pirmasis UNO vadovas J. Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi. Tuometinis Kaunas palaikė prieškarinės Ukrainos karinės organizacijos (UKO), kovojusios prieš lenkų okupaciją, veiklą, o jos nariu buvo Stepanas Bandera (it. bandierra – vėliava), kuris 1928 m. lenkų buvo nuteistas mirties bausme. Akivaizdu, kad tada Kauno ir Lvovo tikslai – išvaduoti dalį užgrobtos šalies iš lenkų okupacijos – buvo tie patys. Šiandien tos nuosėdos santykiuose tarp Ukrainos ir Lenkijos, kaip ir tarp Lietuvos ir Lenkijos, tebetemdo kaimyninių šalių kasdienybę.

Bendros kovos panašumų galima atsekti ir karo pradžioje. Apie juos daug rašė istorikas ir politikas Arvydas Anušauskas. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) jau 1941 m. birželio 23 d. paskelbė sukilimą prieš nuo vokiečių bėgančią sovietų valdžią, o paskui – ir nepriklausomybės deklaraciją. Ukrainiečiai ją deklaravo birželio 30-ąją, tačiau abiejų organizacijų vadovai, taip pat ir S. Bandera, kūręs „mobilias grupes“, ir naujos vyriausybės pirmininkas Jaroslavas Steckas nacių gestapo buvo sugrūsti į kalėjimus. S. Bandera buvo išgabentas į teismą Berlyne, kuriame jis nesutiko atšaukti „Ukrainos valstybės atgimimo akto“, todėl buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Joje jis išbuvo iki 1944-ųjų gruodžio, po kurio į Ukrainą jau negrįžo. Du Stepano broliai mirė Osvencime. S. Bandera KGB agento ukrainiečio Bogdano Stašinskio buvo nužudytas Miunchene 1959 m. spalio 15 d.

Kitas klausimas kol kas be atsakymo: ar palaikė ryšius abiejų antisovietinės rezistencijos vadovai? Įrodymų, kad, sakykime, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir S. Bandera turėjo kokius nors kontaktus, nėra, tačiau apie galingą ukrainiečių ir baltijiečių pasipriešinimo frontą, be abejo, jie žinojo. Lietuvių partizanų vadas buvo 9 metais jaunesnis ir tik 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, o sovietinio saugumo buvo žiauriai nukankintas 1957 m. lapkričio 29 d. S. Bandera iki 1954 m. vargo pabėgėlių stovyklose ir slapstėsi išgalvotais vardais Rytų Vokietijoje. Apie tai šių eilučių autorius 2013 m. kovą rašė DELFI portale straipsnyje „S. Bandera – kovotojas, kolaborantas ar tiesiog „kalės vaikas“?“.

 

Pagarba ir atminimas

J. Konovalecui neteko virti Antrojo pasaulinio karo ir sovietinių agresijų katile. Vis tiek jo spindinčiomis raidėmis vardas įrašytas į paminklą Ukrainos didvyriams. Jis atmintinas ir Lietuvos žmonėms. Štai šį birželį Tautinių bendrijų namuose vyko Vilniaus ukrainiečių bendrijos renginys „Kelias į laisvę. J. Konovalecas Vilniuje“. Renginį vedė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė. Jame dalyvavo latvių, armėnų, moldavų, graikų, totorių bendruomenių nariai. Renginyje skambėjo ukrainiečių dainos, kurias atliko Vilniaus ukrainiečių bendrijos nariai. Žurnale „Karys“ (Nr.12, 2022) galime rasti išsamų straipsnį apie ukrainiečių ir lietuvių tarpukario ryšius.

Mūsų šalyje veikia J. Konovaleco paramos ir labdaros fondas (konovalets.eu), kuris ir šiandien renka paramą fronte kovojantiems ukrainiečių kariams bei savanoriams. 2012 m. gruodžio 5-ąją Kauno miesto savivaldybėje vyko renginys, skirtas Ukrainos kovų lyderio atminimui bei Ukrainos ir Lietuvos istorinių ryšių pristatymui. Konferencijos metu buvo parodytas filmas apie J. Konovalecą „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“, o ant namo Laisvės al. 34 tuometiniu vicemero Stanislovo Buškevičiaus iniciatyva atidengta Lietuvos piliečiui skirta memorialinė lenta su bareljefu. Renginyje taip pat skambėjo J. Konovaleco sukurtas Ukrainos nacionalistų himnas bei giesmė, skirta Ukrainos kovotojams.