Praėjusią savaitę tarp įprastinių pranešimų iš Ukrainos frontų, mokytojų streiko šurmulio, nesibaigiančio korupcijos skandalo savivaldybėse, sukrečiančio paauglių apsinuodijimo, na ir, žinoma, užsitęsusios vasaros malonumų gūdžiu aidu nuskambėjo žurnalistų atliktas tyrimas dėl buvusių komunistų aukščiausiuose valdžios ešelonuose.

Praeitis mums visada kelia arba malonius prisiminimus, arba pasibjaurėjimą. Tarpinis jausmas – biografijos nutylėjimas, slėpimas, kad tavo poelgis buvo nederamas, netinkamas nei žmogiškąja, nei visuomenine prasme. Nors nesi padaręs jokio nusikaltimo, tačiau sąžinė visą laiką priekaištauja: prisipažink, atgailauk, paviešink. Žmonės supras tavo klaidą ir atleis (arba ne).

Šiandien vieni buvusius komunistų partijos narius kala prie gėdos ir atsakomybės stulpo, kiti teisina: toks buvo metas… Jau 33 metus ieškome atskaitos taškų, kada iš SSKP (LKP, o gal ir LDDP) veikėjų pareikalausime užmokėti už komunistinę praeitį, o kada tik pabarsime, jų gyvenimo klaidą pateikę visuomenei.

Šiuos taškus galėjo nužymėti dekomunizacijos įstatymas, apie kurį pradėta kalbėti dar Sąjūdžio laikais. Tačiau kadangi įvairiuose valdžios ešelonuose iki šiol knibždėte knibžda buvusių partinių bei jų įpėdinių, šis teisės aktų paketas apaugo visokiomis tingiomis komisijomis, darbo grupėmis, projektais, šalutiniais potvarkiais, savivaldybių vietiniais sprendimais. Verčiame paminklus, keičiame gatvių pavadinimus, linčiuojame kolaborantus, o visa apimančio dekomunizacijos įstatymo neturime. Beje, tik prieš šešerius metus, 2017 m. birželio pabaigoje, Seimas Lietuvos komunistų partiją pripažino nusikalstama organizacija.

Štai ir birželio pabaigoje sušauktas Pirmasis (po 33 metų!) Dekomunizacijos įstatymo komisijos posėdis. O posėdžiavo jos pakomisijė ilgų kaip paties įstatymo rengimas pavadinimu: Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisija. Ką nors supratote? Ji svarstė vėl tuos pačius klausimus – 21 objekto, dėl kurio kreipėsi Ukmergės, Anykščių, Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų, Šiaulių rajonų savivaldybės ir privatūs asmenys, likimą. Vėl “kentėjo” P. Cvirkos, J. Gagarino, kiti svetimvardžiai.

Tuo metu portalo 15min.lt tyrimų skyrius pamėtėjo tikrą bombą: išnagrinėjo šimtus Lietuvos Ypatingajame archive saugomų SSKP ir komjaunimo organizacijos dokumentų ir aptiko 12-kos dabartinių Seimo narių asmens bylas. Žurnalistai nustatė, kad parlamente tebedirba 20 tokių veikėjų. Buvusių nusikalstamos kompartijos narių tebėra beveik visose Seimo frakcijose, daugiausia – penki – demokratų frakcijoje “Vardan Lietuvos”, po keturis pas konservatorius, valstiečius ir žaliuosius bei socialdemokratus ir t.t. Pats dalyvavimas šios partijos veikloje kol kas nėra nusikaltimas, o tik gėdingas biografijos faktas. Tačiau šio fakto nutylėjimas, ypač jei užimi atsakingas pareigas, nėra toleruotinas. Prieš pusmetį pripažino klydęs ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris už tai buvo kaip reikia priremtas prie sienos. O štai buvęs mokslinio ateizmo propaguotojas, iškalbingasis konservatorius Kęstutis Masiulis net piktinosi: “O tai labai svarbu nurodyti buvus komunistu?”. Svarbu, Kęstuti, svarbu, jei esi tautos išrinktasis.

Judėti dėl dekomunizacijos būtina drąsiau ir greičiau, jeigu jau nevėluojame. Praėjusią savaitę Seimas Rinkimų kodekso pataisas tik pradėjo svarstyti. Jose fiksuojama, kad buvimą komunistų partijoje kandidatai turėtų nurodyti anketose. Už tai balsavo 88 Seimo nariai, prieš arba susilaikė 32, tai yra, beveik penktadalis.

Kiekvienas mes turime savo sąskaitų su buvusia komunistų partija, kurioje, 1986 m. duomenimis, buvo 197 274 nariai, t.y. maždaug šeštadalis gyventojų. Vieni dar išsaugoję partinius bilietus, kiti juos užmovę ant virbų tomis Sausio dienomis, treti net eiliniams partiniams dar ir šiandien kapoja galvas. Visiškai suprantamos likusios nuoskaudos už patirtus ranka rankon dirbusių komunistų ir saugumiečių žiaurumus, už tremtis, kalėjimus, netektis. Tik visa tai teisinėje valstybėje reikia įsprausti į įstatymo rėmus. Kodėl delsiama?

Šiaip jau mėgstu razinas. Tad pabaigai – viena tokia džiovinta vynuogė. Tas pats savo partinę priklausomybę slėpęs K. Masiulis Seimui pasiūlė atsisakyti prievolės privalomai kelti vėlivą prie gyvenamųjų namų, nes tai esą neskatina patriotizmo, o tik blogina santykį su valstybe. Viešojoje erdvėje pasipylė pastabos, kad dabar slapstome komunistinę praeitį, mokyklose negiedama tautinė giesmę, netrukus gal atsisakysime ir parlamentarų bei karių priesaikų, nebeliks vėliavų… Kam mes ruošiamės Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje?