Pokario kovos: Lietuvos katalikų laiškas Popiežiui

Apie katalikų Bažnyčios laikyseną sudėtingu pokario metu, kai vyko nuožmi partizaninė kova su okupantais, rašyta nemažai. Tačiau apie jos rizikingus žingsnius, nešant žinią apie šią kovą visam pasauliui, žinome ne per daug. Nepakanka informacijos ir apie partizanų parašytą Lietuvos katalikų kreipimąsi į popiežių Pijų XII, kurį kartu su kitais laiškais 1947 m. pavasarį J. Lukša-Daumantas nuvežė į Vakarus. Tąkart užsienyje buvo išplatintas ir Atviras laiškas Lietuvos katalikų dvasininkijai, kuriame ragina kunigus aktyviau priešintis sovietiniam režimui.

 

Nelengvas metas Bažnyčiai

Istorikas Arūnas Streikus, nemažai analizavęs Lietuvos katalikų Bažnyčios elgesį, vykstant ginkluotam pasipriešinimui, ir sovietų valdžios represijas prieš dvasininkus ir tikinčiuosius, pamini gana subtilią to meto situaciją. Vienoje savo studijoje jis rašė, kad Bažnyčia, laikydamasi nesikišimo į politiką principo, negalėjo partizaninio judėjimo vertinti atvirai neigiamai ar teigiamai, o tik perspėjant jo dalyvius bei sovietinę valdžią dėl religinės moralės įpareigojimų. Bažnyčios hierarchai nepasitikėjo sovietų valdžios pažadais nebausti sudėjusių ginklus partizanų. Bet jie negalėjo atvirai kritikuoti ar palaikyti politinę partizanų kovą, tad šiame kare daugiau buvo linkę įžvelgti gynybą nuo gresiančio gyvybei pavojaus. Tai ne tik skatino susilaikyti nuo neigiamo ginkluotos kovos traktavimo, bet ir buvo akstinas daugeliui kunigų teikti miške atsidūrusiems žmonėms tiek materialinę, tiek dvasinę pagalbą, rašė istorikas.

Tik nedidelė dvasininkų dalis rizikavo ir tiesiogiai, pagal savo išgales prisidėjo prie partizaninės kovos. A. Streikus pirmiausiai mini kunigus Antanas Ylių, Juozą Stankūną, Justinas Lelešių. Jie aktyviai dalyvavo ir pasipriešinimo struktūrose. Antai, A. Ylius-Vilkas (1909 – 1994) buvo vienas iš partizanų Tauro apygardos kūrėjų ir bene pirmasis (1945 m. rudenį) pasipriešinimo sąjūdžio centralizacijos visos Lietuvos mastu iniciatorių, tačiau net ir jis manė, ,,kad politinė kova šiuo metu įgauna svarbesnę reikšmę nei partizaninė kova…’’ Tauro apygardos kapeliono kun. J. Lelešiaus – Grafas3 (1917 – 1947) dienoraštyje užfiksuotos kalbos partizanams rodo, kad jis ginkluotą kovą laikė neišvengiama, siekiant tautos laisvės, taigi, galutinio politinio tikslo. Kun. J. Stankūnas – Šeškus (1908 – 1968) 1947 m. pradžioje buvo Tauro apygardos vado A. Baltūsio suformuoto BDPS prezidiumo nariu ir parašė du labai svarbius laiškus.

 

Kreiptasi dvasinės paramos

„Naikinami, terorizuojami, alkani, nuogi, kraujuose paplūdę, likę be jokių net žmoniškų natūralių teisių, nuo pasaulio visiškai izoliuoti, prašome Jūsų globos ir pagalbos. Gyvename aštuntus teroro ir smurto okupacijos metus. Gyvybės kaina perduodame Jums savo tautos kančių istorijos raštą, rodydami XX amžiaus bedievybės-komunizmo gėdą, demaskuodami pasaulio akyse niekšingąjį melą apie Tarybų Sąjungoje religijos laisvę. Kol baisus okupantų smurtas mūsų nepasmaugė, rašome tikrąją tiesą, savo tautos žiauriąją tragediją. Šis raštas yra mūsų Tėvynės mirties testamentas“.

Iš Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiško Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane1.

Visas laiškas pasirašytas taip: Lietuvos Respublikos Rymo Katalikai, Vilnius, Okupuota Lietuva. 1947.IX.20.

Jame pabrėžiama, kad Lietuva gyvena aštuntus teroro ir smurto okupacijos metus, primenama valstybės galimybė nuo Vytauto Didžiojo laikų, laisvės kovos ir vykdomas genocidas. „1941 metų birželio mėn. per 3 dienas be teismo, be tardymo, sugaudė su vaikais, seneliais, ligoniais apie 40,000 lietuvių, sukimšo į galvijinius vagonus ir be duonos kąsnio, be vandens išvežė į Sibirą. Tos 3 dienos lietuviams liks amžiaus siaubo dienomis“, – tvirtinama laiške.

Antireliginė propaganda tapo kasdienybe. 21-me kreipimosi skyriuje išdėstomi tikėjimo ir dvasininkų darbo suvaržymai, kunigų izoliavimas ir trėmimai, religinio meno, spaudos, teistinio mokymo suvaržymai, aprašoma tikinčiųjų padėtis ir persekiojimai. Viskam vadovauja komunistų partija, vystanti didžiulę ateizmo, neapykantos tikinčiajam propagandą, paminimi teroro faktai. Kreipimosi dalyje Šv. Tėvo prašoma skelbti šį laišką visiems pasaulio tikintiesiems, melstis už lietuvių tautą, pagyvinti ir prailginti radijo valandėles lietuvių kalba ir suteikti palaiminimą. Laiško pabaigoje sakoma: „Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų.“

 

Šauksmas išgirstas Vakaruose

Beveik po metų, 1948-ųjų pradžioje, laišką į Vakarus per Lenkiją (Dancigą) pristatė partizanai Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Audronis-Pyplys. 1948 m. spalio 1 d. Popiežiui Pijui XII jį su vertimu ir lydimuoju raštu įteikė Apaštališkojo Sosto delegatas lietuvių reikalams Vokietijoje kan. Feliksas Kapočius (1895 – 1971). J. Lukša netrukus grįžo į Lietuvą tęsti kovą, bet gruodžio mėnesį su grupe kitų partizanų jis, vadovybės pavestas, vėl iškeliavo į Vakarus. Kartu A. Lukša nugabeno nežinomojo lietuvio laišką laisvajam lietuviui, daug partizanų dainų, kurios tuojau paplito tarpe užsienio stovyklų jaunimo, jos nėra užmirštos ir dabar. Kaip Lietuvos laisvės kovų įgaliotinis, J. Lukša atnešė ne tik žinių apie laisvės kovas, aktyviosios rezistencijos tragiškai sunkų kelią, bet ir paliudijo pasauliui sovietų baisumus, rašoma apie jį „Pro Deo et Patria“.

1950 m. Šveicarijos žurnalas „Anima“ šį laišką paskelbė ištisai, o jo kopiją, pavadintą „Notschrei einessterbenden Volkes“ („Mirštančios tautos pagalbos šauksmas“) platino parapijose prie bažnyčių ir bendruomenėse. Reiktų priminti, kad leidinio pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „anima“ – „siela“, anksčiau reiškusią „psichiką“; filosofas Aristotelis parašė traktatą „De anima“ („Apie sielą“, lietuvių kalba išleistas 1959 m.); C. Jungas jį aiškino kaip vyro pasąmonės „moteriškąją pusę“). Paskui laiškas buvo paskelbtas italų, prancūzų spaudoje, už Atlanto.

Laišką žurnale „Anima“ lydėjo Šveicarijoje gyvenusio vokiečių rašytojo, vertėjo ir leidėjo Edgaro Schaperio įvadas, o savo pranešimus apie padėtį Baltijos valstybėse jis baigdavo, žmonėms pristatydamas minėtą kreipimąsi. Leidinio pradžioje E. Schaperis rašė: „„Iš tikrųjų tai nėra šauksmas tik į Romą. Tai įspėjimas ir šauksmas pabusti viso pasaulio krikščionims… Pogrindžio laiškas, kuris karštai alsuoja narsia ištverme, kukliai prakalba apie bedievybės kovą prieš Dievą ir Bažnyčią, apie neįsivaizduojamą terorą prieš mažą, demokratinę, Vakarams ištikimą tautą… Iš ten, paskutinių krikščionių kasdieninės kančios mozaika mums yra pamokymas apie milžinišką tarp bolševizmo ir krikščionybės esantį frontą, į kurį esame kiekvienas pašauktas. Tegul bus kiekvienas pažadintas šauksmo mirštančiųjų iš Lietuvos miškų“.

Netrukus Vokietijoje 10 tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išleista gausiai iliustruota atskira knygelė „Hilferuf aus den Waeldern Litauens“ („Pagalbos šauksmas iš Lietuvos miškų“), brošiūroje buvo įdėtas ir į vokiečių kalbą išverstas Lietuvos katalikų laiškas Popiežiui. Apie tai šių eilučių autoriui pranešė kultūros paveldo tyrinėtojas Martynas Purvinas. Tarptautinio Komiteto Krikščioniškajai Kultūrai ginti (Internationales Comité zur Verteidigung der christlichen Kultur) Vokietijos skyrius, kurio centras 1948 m. buvo Bonoje, savo pirmajam pokario leidiniui pasirinko būtent Lietuvos tikinčiųjų laišką.

Laiškas netruko paplisti.

Knygelė paskleista tarp kitų komiteto narių — Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos, Liuksemburgo, Graikijos, Rumunijos, Šveicarijos, Slovakijos. Komiteto Vokietijos skyrius 1952 metų pradžioje Bonoje surengė konferenciją, kurioje dalyvavo daug kitų tautų svečių, rengėjai kalbėjo apie krikščioniškosios kultūros naikinimą ir gynimą Lietuvoje. Joje 1944 – aisiais į Vokietiją pasitraukęs, bet netrukus Romoje apsistojęs prof. Zenonas Ivinskis, kuris 1953 m. buvo išrinktas Europos lietuvių fronto bičiulių (ELFB) pirmininku, prabilo lietuvių tautos vardu.

Be to laiškas įkvėpė vieną vokiečių žurnalistą iš Štutgarto beletristiniu būdu pavaizduoti kovas Lietuvoj. Kūrinys 1952 m. buvo paskelbtas solidžiame leidinyje „Schwäbische Illustrierte“ su laiško ištraukomis, rezistencijos dalyvių pasakojimais ir atgabentomis iš Lietuvos partizanų nuotraukomis.

 

Kaip reagavo Popiežius?

Mums nežinoma, kaip Šv. Tėvas reagavo į šį kreipimąsi ar kaip pasinaudojo jo mintimis. Sovietinėje propagandoje Popiežius Pijus XII (Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, 1876 – 1958) buvo vaizduojamas kaip nacių šalininkas ir per mažai kovojęs su žydų naikinimu. Bet gilesni tyrinėjimai paneigė šias klastotes. Išrinktas Popiežiumi (1939 – 1958) per keliolika metų paskelbė net devynias enciklikas dėl ateistinės propagandos ir katalikybės persekiojimų komunistų valdytose šalyse, griežtai pasmerkdamas smurtą ir ragindamas pasaulio katalikus melstis už kenčiančius tikėjimo brolius ir seseris, už visas komunistinio teroro aukas.

1940-ųjų vasarį Popiežius paskyrė arkivyskupą Luigi Centozą savo nuncijumi Kaune, bet netrukus sovietinė valdžia nunciatūrą uždarė. Tuomet šv. Tėvui Vatikane prisistatė Lietuvos diplomatinės misijos prie Šventojo Sosto vadovas, Lietuvos Respublikos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotasis ministras prie Šventojo Sosto Stasys Girdvainis, kuris savo pirmoje kalboje Popiežiui Lietuvą pavadino „katalikybės šiauriniu avanpostu“. Gi Šv. Tėvas atsakomojoje kalboje, priimdamas skiriamuosius Lietuvos atstovo raštus, pakartojo šią frazę: „Lietuva – katalikybės šiaurinis avanpostas“ – šitaip jūs apibūdinote kraštą, kuriam tarnaujate tokiose atsakingose pareigose ir save, jos sūnų. Šie žodžiai jūsų lūpose kyla iš jūsų tautos, tradiciškai pasiaukojusios Šventajam Sostui, širdies. Lietuvai – tai garbingas titulas. Jame aidi tvirtas pasiryžimas visuomet savo viduje likti ir išoriškai savo darbais būti vertais tokio titulo ir vaidmens, net jei būtų pareikalauta aukos, kaip išpirkos šiam idealui pasiekti ir įgyvendinti.“

Be abejo, jis puikiai žinojo ir apie rezistencinį judėjimą okupuotose teritorijose bei buvo susipažinęs su Lietuvos katalikų bei partizanų laiškais.

Prieš metus, 2020-ųjų vasarį, Vatikanas paskelbė atveriąs slaptąjį savo slaptąjį archyvą. Tai gera proga mūsų religinio palikimo tyrinėtojams išsamiau pasidomėti jo santykį su lietuvių laisvės kovomis.

  1. Visas laiško tekstas: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/10/07/istving_01.html

Leave a Reply