Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vizitą Armėnijoje galima vertinti nebent kaip politiko norą prasivėdinti, įkaitus ypač karštame Seimo katile. Parlamento vadovui jau, kaip jis pats sako, bene dveji metai kaista žemė po kojomis, kai jo viršininkas, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis su kolega elgiasi išdegintos žemės principu. Bet tai kita tema.

Normaliomis aplinkybėmis parlamento vadovų vizitai jokių įtarimų nekelia. Tai įprastas būdas apsikeisti parlamentinio darbo praktika, pasidalinti įstatymų priėmimo ir leidybos patirtimi, bendrapolitinėmis pozicijomis. Tai, kad V. Pranckietis į neartimą kelionę išsiveržė be savo boso ir frakcijos pritarimo, nėra normalu. Be to Eltai R. Karbauskis teigė: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

Na, išvažiavo, na, paviešėjo, suvalgė šašlyką, išgėrė armėniško, pasigrožėjo Araratu (kuris, beje, stūkso visai ne Armėnijos pusėje)… O kokie realūs vizito rezultatai? Ar skaitėme ataskaitą, ar girdėjome išsamų, informatyvų pranešimą spaudai? Portalui Slaptai.lt Seimo pirmininko tarnyba net nesiteikė atsakyti į keletą žurnalistinių klausimų… Vadinasi, veltui ištaškyti nemaži pinigai?

Tiesa, šiokia tokia žinia apie šį „turistinį“ vizitą jau po jo prasiskverbė. Įdomiausia štai ši jo vieta: „Seimo pirmininkas pažymėjo, kad Armėnijoje vykstant reikšmingoms demokratinėms pertvarkoms, Lietuva iš naujo atranda šią šalį ir yra pasirengusi dalytis reformų patirtimi kovos su korupcija, teismų sistemos, policijos, atsinaujinančios energetikos, atliekų rūšiavimo, kelių saugos, informacinių technologijų srityse“. Dar įdomesnis pranešimas buvo išplatintas prieš kelionę, tarsi Seimo pirmininko spaudos tarnyba nė kiek nesiorientuotų geopolitinėje situacijoje. Antai, ji rašo: „…Armėnijos visuomenės požiūris į Europos Sąjungą yra išskirtinai pozityvus, šiuo metu pozityviausias iš visų Rytų partnerystės šalių, esame pasirengę padėti Armėnijai kurti klestinčią ir demokratinę visuomenę“.

Kad „Lietuva iš naujo atranda šią šalį“, tegul būna pasakyta dideliu avansu, tačiau kad Jerevanas ypač pozityviai vertina ES, tenka nustebti. Plaukianti Rusijos farvateryje Armėnija smerkia bendrijos įvestas sankcijas Maskvai ir jokiu būdu nekritikuoja Kremliaus už tai, dėl ko šios sankcijos buvo panaudotos – dėl agresyvios jo politikos Ukrainos atžvilgiu, Krymo aneksijos, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Jeigu viešojoje erdvėje matytume bent blankų kritikos debesėlį, V. Putinas iškart Jerevaną nubaustų. Kaip? Jo pasirinkimas čia labai platus…

Tiesa, Armėnija stengiasi išsiplėšti iš izoliacijos. ES ir Armėnijos santykiai remiasi 2017 m. lapkričio 24 d. pasirašytu ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimu, kuris nuo 2018 m. birželio 1 d. taikomas laikinai, kol vyksta ratifikavimo procedūros. Jos varginančiai ilgos, ir ne dėl Briuselio kaltės. Šiandien galime fiksuoti Armėnijos vizų dialogo su Europos Sąjunga pradžią bei rekomendacijas remtis Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos patirtimi, siekiant bevizio režimo. Egzistuojančiai lyg uždaroje Kaukazo regiono erdvėje šalies piliečiams gyvybiškai svarbu laisvai keliauti Šengeno erdvėje. Juk kita viena skurdžiausių Europos valstybių Moldova seniai nušluostė nosį šioje srityje…

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos svetainėje bendradarbiavimas su Armėnija pristatomas gana kukliai. Nors istorinės mūsų šalių sąsajos gana plačios (minimi armėnų daliniai Vytauto kariuomenėje, puikūs armėnų amatininkai Lietuvoje, prekybiniai ryšiai), tačiau fiksuojamas ir toks keistas faktas: 1990 m., vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dauguma armėnų staiga išvyko iš Lietuvos. Kodėl? Į šį klausimą turbūt negalėtų atsakyti ir Armėnijos ambasados ekspertai Lietuvoje.

Taigi, pagal URM pateiktus duomenis, 2006–2018 metais Lietuvos Respublika Armėnijoje įgyvendino 18 dvišalių ir 5 regioninius projektus, kuriems iš Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos buvo skirta daugiau kaip  207,00 tūkst. eurų. Apskritai dviejų šalių prekybos apyvarta 2018 m. tesudarė 26,3 mln. eurų, ir Armėnija tarp prekybos partnerių tėra tik 72-oji pasaulyje. Prekyba per metus nusmuko 28,3 proc.

Suprantama, kad Armėnija savo bendradarbiavimo mastais negali būti tokia patraukli kaip, sakykime, Azerbaidžanas. Visą kurą Armėnija perka iš Rusijos, įskaitant dujas ir atominį kurą atominei elektrinei. Rusijos karinių bazių kūrimasis Armėnijos teritorijoje tarsi užkelia barjerą artimesniems ekonominiams santykiams su Vakarų pasaulio šalimis. Maskvos ekonominis, politinis ir karinis diktatas yra lyg apynasris Armėnijos politiniam elitui, neleidžiantis imtis savarankiškos politikos ir kartu supančiojantis Jerevaną efektyviai spręsti įsisenėjusią Kalnų Karabacho problemą.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad įtempti santykiai su Azerbaidžanu yra rimta kliūtis užmegzti dalykiškus ryšius su laisvojo pasaulio valstybėmis. Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva.

Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba?

Apgailėtina diplomatija.

Leave a Reply