Vidinės Europos Sąjungos diskusijas dėl pagalbos prie bankroto slenksčio priartėjusioms valstybėms, dėl euro zonos sistemos pertvarkymo, valstybių indėlių į euro stabilizavimo fondą, galų gale – dėl bendrijos plėtros papildė lyg škvalas besivystantys įvykiai Ukrainoje ir Krymo aneksija. Šiame naujos įtampos fone vėl iškyla labai svarbūs ES egzistavimui klausimai.

Siūlome europarlamentaro, buvusio užsienio reikalų ministro Algirdo SAUDARGO interviu politikos apžvalgininkui Česlovui Iškauskui, kuris vasario 19 d. buvo parengtas internetinės televizijos laidai „Savaitės pjūvis“.

Č.I.: Kaip suderinti nacionalinius interesus įvairiais Lietuvos klausimais su ES nuostatomis – tiek agrarinėmis, tiek kultūrinėmis, tiek bendrapolitinėmis?
A.S.: Nelygu klausimas. Juk ES iš pradžių kūrėsi kaip ekonominė sąjunga, šiandien ji tokia ir yra, mes netgi norime, kad ji turėtų daugiau politinio svorio bendra politine prasme. Štai koks pavyzdys gali būti: bendra energetikos politika. Ji Lietuvai dabar ypač svarbi, kad neliktume vieni kovoti su „Gazpromu“, būti priklausimi nuo vieno tiekėjo, todėl ES su savo bendrąja politika gali prisidėti, jog patys galėtume spręsti savo energetines problemas, nes jei turi vieną vamzdį, tu nieko nesprendi. O jeigu yra alternatyvos, įvairūs tiekėjai, tada lengviau. Mes tai patys turime daryti, kalbėtis su kaimynais, tačiau iš esmės bendra ES politika mums naudinga. O daugeliu jautrių kultūrinių klausimų, kuriuos minėjote, ES tik padeda, juk yra fondai, programos, projektai, o jau valstybės narės turi ugdyti savo gimtą kalbą, kultūrą, tam ES yra palanki. Bet, žinoma, iškyla tokių dalykų, kurie tiesiog sukelia sumaištį žmonių protuose.

Č.I.: Aš ir norėjau paklausti: dabar vyksta visuomenės supriešinimas žemės pardavimo užsieniečiams klausimu. Vieni sako vienaip, kiti – kitaip, kaip ir kur galima rasti vidurkį?

A.S.: Tai labai tipiškas ir budingas pavyzdys, kai dalykai yra supainiojami. Čia jokio vidurkio nereikia ieškoti, jo nėra, yra spekuliuojama žmonių emocijomis ir jausmais, jų natūraliais prigimtiniais interesais. Juk gimtą žemę įprasta ginti, kiekviena tauta tai daro, stengiasi, kad ji būtų švari, įdirbama, upės švarios, miškai gražūs… Kiekvienai tautai tai suprantama, ir ji taip tvarkosi. Čia ES niekuo negraso. Štai tas žemės pirkimo ir pardavimo reikalas. Taip, ES nuostatose yra teiginiai dėl žemės rinkos, dėl vienodų sąlygų įsigyjant žemę, bet štai Vokietijoj ar Prancūzijoje (Vokietijoje gyvenantys lietuviai tvirtina, kad jie remiasi nuo 1960 m. galiojančiomis žemės pirkimo taisyklėmis, galiojančiomis visiems) norintys nusipirkti žemės turi integruotis į bendruomenę, tapti jos nariu. Tai bendri dalykai. Jei Lietuvon atvyksta užsienietis, jis nori dirbti žemę, tai kas čia blogo? Žmonės prieš nepasisako. Bet, artėjant įstatymo nuostatų pasikeitimui, kai nustos galioti draudimas pirkti žemę užsieniečiams, kai kam atsiranda proga tuo paspekuliuoti, ir tai daro ne tiek užsieniečiai, kiek mūsų veikėjai. Juk niekas nespekuliuoja žeme Olandijoje, kur nėra draudimo parduoti žemę, arba Vokietijoje, Danijoje. Jie turi sutvarkę įstatymus, tad nei lietuvis, nei kitos šalies pilietis ta žeme nepaspekuliuos.

Č.I.: Bet Jūs nepaneigsite, kad šitaip pasireiškiantis tautinis radikalizmas siekia išsaugoti lietuvišką tapatumą.
A.S.: Aš – už. Kuo karščiausiai…Kiekviena tauta tai turi ginti, tam mes sukūrėm valstybę. Neseniai praėjo Vasario 16-oji, prisiminėm, kad mūsų proseneliai kūrė tautinę valstybę, jos iki tol nebuvo. Lietuvių tauta buvo visokiuose „formatuose“, gyveno nuo amžių glūdumos, bet LDK nebuvo tautinė valstybė, dabar ji nuo 1918 m. sukurta, ir ji turi tautą ginti – gimtąją žemę, kalbą, kultūrą. Bet ES į tai nesikėsina. Netgi padeda, suteikia visokių priemonių, kad mes apsigintume. Nežinau, kas ir kur stimuliuoja tuos dalykus, bet aš tai vadinčiau smulkia politika, nes juk niekas negraso nei išstojimu iš ES. Tie pasigirstantys grasinimai per menki ir nerealūs, aš netikiu, kad kokia nors valdžia imtųsi tokių neatsargių veiksmų, kokių prašoma minėtame referendume, o tai grėstų ES sankcijomis, o mums – finansiniai nuostoliai, tad niekam tai neapsimoka. Niekas to ir nedarys, bet kai kas – visokie pseudopatriotai – randa progą ir leidžia sau spekuliuoti žmonių jausmais.

Č.I.: Taip pat sunku paneigti, kad daugėja euroskeptikų, ypač po to, kai Vakarai, ypač ES, labai jau neryžtingai reagavo į įvykius Ukrainoje. Ką apie tai manote?

A.S.: Nežinau, kur euroskeptikų daugėja, gal pačioje Ukrainoje, ypač dėl ES neveiklumo ar neryžtingumo. Tai tiesa. Bet ES ar Lietuvoje jie menki ir silpni, neorganizuoti, jiems toli iki kai kurių Europos valstybių euroskeptikų, ar Didžiosios Britanijos, kur yra ištisa euroskepticizmo tradicija. Bet neatrodo, kad ji rengiasi iš ES išstoti, ji tik gąsdina Škotiją, kad iškris iš Bendrijos, jei atsiskirs nuo britų. Tai atsispindi ir Europos Parlamente, kurio rinkimai yra gana demokratiški, nes euroskeptikai ten turi galimybę patekti, ir ten jų tikrai yra. Ir nemažai, bet pačios EP kontekste, kur virš 700 parlamentarų, jų dalis tarp visų eurooptimistų nedidelė, turiu galvoje tarp visų didžiųjų partijų – Liaudies partijos, socialistų, liberalų, „žaliųjų“ ir kt. O euroskeptikai sėdi kur nors pakraštyje, tos grupelės visame EP kontekste mažytės, nors triukšmingos, kartais žeidžiančiai pasireiškia, bet tik taip jos atkreipia į save dėmesį.

Č.I.: Jūs prasitarėte, kad Briuselis neryžtingas Ukrainos atžvilgiu. Ar tikrai taip ir kodėl?

A.S.: Na, vienas dalykas, pačios Ukrainos atžvilgiu ES dėmesys Rusijai – ypač svarbus dalykas, juk Maskva gyvybiškai nenori paleisti Ukrainos, o ES aplinka žymiai platesnė. Juk į Šiaurės Afriką ji labai jautriai reagavo, o Ukraina greta, Turkija irgi šalia, šios reikalus taip pat reikia spręsti, kaip jai suartėti su Bendrija, net stojimo derybos vyksta, bet nerealu, kad ji artimiausiu laiku įstotų. Bet procesas šis vyksta seniai, o štai Ukrainos tema per daug greitai iškilo, tad ES politiniai sprendimo mechanizmai nespėja reaguoti. Tai vienas politinio neryžtingumo paaiškinimas. Nėra taip, kad ES šalys ar EP nariai iš kitų šalių neįvertintų Rusijos įtakos ir grėsmės. Jie gana blaiviai žvelgia į regioną, daug žinių apie jį turi, bet čia susikerta interesai, nes Rusija Europos Sąjungai yra labai svarbus partneris. Visa tai daro įtaką, ir tuomet, kai paimi visą tą spektrą aplinkybių, matai tokį apgailėtiną vaizdą, jog ypač stipri Rusijos įtaka Ukrainai nebuvo laiku užkardyta.

Č.I.: Bet kodėl ES užsižaidė?

A. S.: Taip, sutinku, ES užsižaidė, kai artėjo tas momentas, kurį galima buvo prognozuoti. Tačiau tie, kurie esame iš rytinės Europos, realiau žvelgiame į tas problemas, su kolegom pasitarimuose, kuriuose formuojama nuomonė, ne kartą esame perspėję, kad geruoju tai nesibaigs, kad tai be galo svarbu visai Europai, reikia daug didesnį ES dėmesį tam skirti – rinkti informaciją, susigaudyti situacijoje, prognozuoti Rusijos žingsnius. Kad to nedaroma, juk ir Vilniaus viršūnių susitikimas akivaizdžiai parodė. Europa buvo užsiliūliavusi, galvojo gal viskas pavyks, bet juk buvo galima numatyti, surinkti informaciją, kad Rusija neleis pasirašyti sutarties, kaip ir atsitiko, sakyčiau, ironiškai žaismingu būdu: ateina V. Janukovyčius, visi svarsto, gal pasirašys, ne, nesirašysiu, sako jis, apsisuka ir išeina… Nors tik paviršiuj tai atrodo keista ir žaisminga, o iš tikrųjų taip pasireiškė didelis Rusijos spaudimas. Pamename, kad net finansinių resursų pareikalavo iš ES, bet ji po krizės to negalėjo skirti, o Rusija puikiai viską padarė, nes žinojo viską, prognozavo, naudojosi situacija ir įdėjo tiek resursų, kiek galėjo, nes jai svarbu, kad pasiektų savo tikslą, ir to tikslo ji kantriai siekia iki šiol…

Č.I.: Ačiū už pokalbį.