Italų rašytojas ir dailininkas Carlas Levis Italiją palygino su artišoku, kai kiekvienas vaisiaus lapelis po savimi slepia dar vieną, kiekvienas sluoksnis uždengia po savimi esantį… Dabar šį artišoką perskrodė peilis, atidengdamas papuvusį vidų: šalis apimta ekonominės ir politinės krizės, kuri slenka per visus ES pietus. Į kieno rankas šiandien patenka tas peilis?

Apie iš premjero posto pasitraukusį 75–metį Silvio Berlusconi Lietuvos šmaikštuolis pasakytų: žilė galvon, velnias uodegon… Tai buvo ir tebėra spalvinga asmenybė. Italijoje mažiausiai kalba, ką centro dešiniųjų partijos lyderis padarė šaliai, bet su pasimėgavimu aptaria jo meilės nuotykių, konfliktų su žiniasklaida ir oponentais, begalinių teismų reikalus. Neatsitiktinai jo pirmojoje darbo biografijos eilutėje užrašyta: turėjo neblogą balsą, dainavo kruiziniuose laivuose…

Premjeras talentingo lovelaso kailyje

Bet šių metų lapkričio 12–ąją šis „kavalieriumi“ pravardžiuojamas politikas (šiaip šis apibūdinimas reiškia „kunigaikštį“, tačiau viduramžių britai karaliaus Charleso I laikais jam suteikė neigiamą prasmę – „arklininkas“ pagal vulgariosios lotynų kalbos žodyną „caballarius“) turėjo pasitraukti iš valdžios viršūnės, taip suteikdamas progą koalicinei, vadinamajai Santarvės, vyriausybei įgyvendinti tik ką Senato patvirtintą krizės įveikimo planą.

Šiaip jau italai, kaip ir lietuviai, mėgsta odiozinius lyderius ir neretai jiems patiki aukštus postus. Tai tam tikro televizinio politinio šou atmaina, kuri Italijoje nepalyginti geriau išplėtota negu Lietuvoje. Štai kodėl laikraštis „La Repubblica“ pagiriamąjį straipsnį buvusiam premjerui S.Berlusconi pavadino taip: „Didžiojo magnato, pralošusio dėl neištesėtų pažadų, spektaklis“. Jo fenomenas slypi šiuolaikiniame, netgi postmodernistiniame valdymo ir elgesio stiliuje. Šiame modelyje rasime amerikietiškų bruožų (pradedant šeimininkavimu „AC Milan“ futbolo klube ir baigiant dviejų didžiulių kompanijų „Mediaset“ bei „Banca Mediolanum“ akcijomis – 40 proc. ir 30 proc.), naujos antipolitikos elementų (artistiškojo konservatoriaus Ronaldo Reagano ir skandalingojo kompiuterinės technikos magnato, dviejų JAV prezidento rinkimų kampanijų dalyvio Rosso Perot). Tai garsenybės kulto ir reginių pasaulio žmogaus mišinys (tas pats R.Reaganas ir jėgos kulto atstovas bei respublikonų pažiba A.Schwarceneggeris), žiniasklaidos mašinos variklis (kaip Rupertas Murdochas, kurio įpėdinis sūnelis Jamesas dabar eina teismo keliais), o kartu jis – Romos ir Milano „bordelių“ žinovas, ne kartą naudojęsis jų paslaugomis…

Taigi S.Berlusconi, nepaisydamas savo garbaus amžiaus, sukūrė hibridinę stiprios valdžios, viliojančio viešumo ir amoralios elgsenos figūrą. Ir tai – senų, stiprias šaknis įleidusių, kažkaip sugyvenančių XX amžiaus ideologijų – katalikybės ir komunizmo – derinys.

Dalis italų, o ir Briuselyje, laukia, kad, nužengus nuo pjedestalo politikui S.Berlusconi, ekonominė padėtis šalyje staiga pagerės. Bet juk struktūrinės Italijos problemos alino ją nuo seno. Ne veltui sakydavo, kad Apeninai – viena silpniausių grandžių Europoje. Kur kitur, jei ne Italijoje, pokariu vyriausybės keitėsi dažniau negu kartą per metus…

S.Berlusconi tarsi ir buvo pažeidęs šią tradiciją: tris kartus buvęs premjeru jis pagal tai užima trečią vietą po Benitto Mussolinio ir Giovannio Giolitti‘o. Bet jo bėda ta, kad jis daug žadėjo. Štai kodėl italams pabodo į premjerą S.Berlusconi žvelgti vien tik kaip į visuomenės pajacą, kai valstybės ekonomika artėja prie prarajos. Ir vis dėlto, rašoma „La Repubblica“ apžvalgininko ir italų mafijos žinovo Alexanderio Stille‘s straipsnyje, 17–a jo buvimo aktyvioje politikoje metų bus vadinami Berlusconi era, nors didysis politikos ir šou eksperimentas virto tik geresnio ir itališkai linksmesnio gyvenimo iliuzija.

Solidus ekonomistas, bet be valdymo patirties…

Ir štai naujas, po karo jau 39–asis Italijos ministras pirmininkas – 68–erių nepartinis Mario Montis. Tai visiška priešingybė buvusiam premjerui S.Berlusconi: santūrus, pasitempęs, mažažodis, solidus. Gimė bankininko šeimoje Varezės mieste 1943–ųjų kovo 19–ąją, kai Europoje ir visame pasaulyje siautė karas, Italijoje viešpatavo fašistai su B.Mussoliniu priekyje. Baigė ekonomiką Milano Bocconio universitete, kuriame dabar išrinktas rektoriumi, taip pat Jelio universitete JAV, kur mokėsi pas garsųjį Nobelio premijos laureatą Jamesą Tobiną – bankų tarptautinių operacijų apmokestinimo idėjos tėvą. 1970–aisiais J.Tobinas pasaulį nustebino originalia idėja: jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Nedaug jo idėjų įsitvirtino pasaulio ekonomikoje, o štai Nobelio premija buvo skirta už finansų rinkos ir jų santykio su eikvojimu, produkcijos gamyba ir kaina analizę.

Po tokių mokslų M.Montis 15 metų dėstė ekonomiką Turino universitete, paskui 1984 m. ėmė vadovauti Bocconio universitetui Milane. Po 10 m. tapo eurokomisaru. Briuselyje jis buvo pagrindinis kovos su monopolijomis biurokratas, iškėlęs ir laimėjęs bylas prieš JAV gigantes „Microsoft“ ir „General Electric“ dėl Europos konkurencijos įstatymų pažeidimų. Komisaro pastangomis 2004 m. „Microsoft“ buvo nubausta 497 mln. eurų bauda už prekybos monopolizavimą žemyne.

Briuselyje jis išbuvo 10 metų. Iš čia į Turiną, pasak „The Economist“, jis parsivežė ir „Super Mario“ pravardę. Ją paveldėjo ir dabartinis Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghis, taip pat italų bankininkas ir ekonomistas, vos prieš dvi savaites pakeitęs Jean–Claude Trichet ECB vadovo poste. Beje, keletą dienų prieš didžiąsias permainas Italijos prezidentas Georgio Napolitano M.Monti suteikė senatoriaus iki gyvos galvos titulą…

Ieškant panašumų…

Nesiimsime spręsti, kokia ateitis laukia šio solidaus pono. Vengimas veltis į politinius ar kitokius spektaklius – M.Monti privalumas. Tačiau ar to santūraus ir Briuselyje mėgstamo ekonomisto bruožų pakaks, kad nuo Italijos nuvytų artėjantį bankroto baubą, parodys ateitis. Netolima. Jau savaitės pradžioje naujasis premjeras prezidentui pateikė 12–os ministrų kabinetą.

Niekur neradau informacijos, kad M.Montis kaip nors būtų paminėjęs Lietuvą arba su ja susijęs. Galbūt kai ES komisare dirbo dabartinė mūsų šalies vadovė D.Grybauskaitė.

O štai su buvusiu premjeru S.Berlusconi jau kai kas paralelių aptiko. Neseniai baltarusių disidentė, gavusi politinį prieglobstį Lietuvoje, portalo „Chartija‘97“ redaktorė Natalija Radina interviu dienraščiui „Metro“ pareiškė, kad D.Grybauskaitės ir S.Berlusconi panašumas – jų požiūris į A.Lukašenkos represijas. Prieš dvejus metus Minską aplankęs Italijos premjeras ir diktatorių priėmusi, paskui pas jį pati nuvykusi D.Grybauskaitė šitaip „įteisina diktatūrą, disidentų žudymą, tūkstančių žmonių įkalinimą“.

Na, o mes čia, Lietuvoje, bent jau galime guostis, kad dar sykį neišgarsėsime kaip šalis, tiekianti charizmatiškajam italų lovelasui visokias „rasas kulytes“, iš to dar uždirbančias beveik po milijoną… Geriau jau artišoką lukštenti.