Rugsėjo 30 d. Amerikos agentūra DARPA surengė simpoziumą keistu pavadinimu „Šimtamečiui žvaigždėlaiviui sukurti“. Bet pirmiausia – kas yra DARPA, kurios pristatymas nusako visą problemos rimtumą?

Mokslininkų taikinyje – reprodukcija kosmose

JAV karinės paskirties mokslinių tyrimų agentūra DARPA (The Defense Advanced Projects Agency) yra atsakinga už naujų gynybos technologijų kūrimą JAV armijai. Ji sukūrė daug technologijų, kurios padarė didelę įtaką pasaulio kompiuterių tinklams, „On–Line“ tinklui, yra viena iš grafinės sąsajos kūrėjų. Be karinio gynybinio dėmens, kaip ARPA, ji buvo įkurta 1958 m., atsakant į Sovietų Sąjungos dirbtinį palydovą „Sputnik“, paleistą 1957–aisiais, norint įgyti karinį technologinį pranašumą. Šiuo metu DARPA sudaro 240 labai kvalifikuotų darbuotojų, kurių 140 – techniniai. Vidutinis metinis biudžetas – apie 3,2 milijardo dolerių. Tarp kitų galingų projektų jai 2010 m. skirta 4 mln. dol. „bendravimo mintimis technologijų“ programai kurti. Ja siekiama susieti žmogaus smegenų elektros virpesius su konkrečiais žodžiais ir išsiaiškinti, ar skirtingų žmonių smegenyse siunčiami signalai yra panašūs kalbant ar vien galvojant tuos pačius žodžius.

Taigi simpoziume buvo iškelta reprodukcinės veiklos kosmose idėja. Kitaip sakant, jeigu iki artimiausios žvaigždės reikėtų skrieti beveik keturis šviesmečius (vienas šviesmetis yra apie 9, 46 trln. km), tai ekspedicija tokioje kelionėje išbūtų ne vieną dešimtmetį, nes nė viena šalis dar nesukūrė aparato, kuris galėtų skrieti šviesos greičiu.

Vadinasi, tokiu erdvėlaiviu artimiausią žvaigždę pasieks tik astronautų palikuonys. Todėl mokslininkai seniai susimąstė: tokiu atveju pastoti ir gimdyti teks kosmoso sąlygomis. Bet apskritai ar įmanomas seksas bei giminės pratęsimas kosmose?

Jos didenybė – gravitacija

Visa problema – gravitacija. Kol kas mokslininkai negali sukurti dirbtinės gravitacijos visame erdvėlaivyje. O ilgalaikei kelionei po kosmoso platybes ji būtina, kad žmogus paprasčiausiai išgyventų. Nesvarumo sąlygomis, kuriomis, pavyzdžiui, veikia Tarptautinė kosminė stotis (TKS), astronautai gali gyventi vos keletą mėnesių. Paskui organizme atsiranda negrįžtami pokyčiai, kurie gali sukelti kaulų irimą ir pagaliau mirtį.

Pratęsti giminę tokiomis sąlygomis – dar sunkiau. Be gravitacijos žmogaus embrionas negali normaliai vystytis, o jeigu tai pavyktų, gimdyti taip pat būtų sudėtinga. Masačūsetso universiteto profesorius Atenus Andreadis tvirtina, kad „užsiimti seksu kosmose, tai yra nesvarumo būklėje, yra gana sunku, nes ten nėra trinties, ir žmonės nuolat trankysis į sienas“.

Šiaip jau nesvarumas, kaip rašo portalas „Space.com“, sukelia penkis nemalonius dalykus: prarandama apie 1 proc. bendros kaulų masės per mėnesį, vos išėję iš šios būklės astronautai alpsta (moterys – dažniau), atsiranda kognityvinės problemos (pavyzdžiui, Alzheimerio ligos simptomai), susilpnėja širdies kraujagyslių sistema, pastebima raumenų atrofija. Kalifornijos universiteto San Diege chirurgas ortopedas Alanas Hargensas pateikia paprastą pavyzdį: jeigu po ilgos kelionės į Marsą astronautas pakels ką nors sunkaus, jo stuburo diskų slinktis garantuota… Apie seksą – kita kalba.

Vis dėlto mokslininkai nesako griežto „ne“. NASA neigia gandus, kad sekso eksperimentai kosmose buvo vykdomi, tačiau yra žinoma, kad tokie bandymai vyko su gyvūnais. Pasirodė, kad žiurkėms ir pelėms nesvarumas nėra neįveikiama kliūtis daugintis.

Pasak „Space.com“, Rusijos biomedicinos problemų institutas ištisus dešimtmečius vykdė gyvūnų elgesio kosmose tyrimus, pradedant nuo Bielkos ir Strielkos. 1960 m. rugpjūčio 19 d. SSRS paleido erdvėlaivį „Vostok“ su dviem šuneliais. Šie šuneliai buvo iš paties Sergejaus Koroliovo dar 1951 m. sudaryto keturkojų kosmonautų būrio. Erdvėlaivis su Bielka ir Strielka išbuvo kosmose vieną parą ir tapo pirmaisiais gyvais padarais, kurie sėkmingai sugrąžinti į Žemę po orbitinio skrydžio kosmose. Iš kosmoso sugrąžinti šunys tapo didesnio dėmesio objektu, tikromis „žvaigždėmis“ ir jau po paros buvo parodyti spaudos konferencijoje. Netrukus Strielka paliko nemažą palikuonių būrį. Vienas iš jų – šunelis „Pušok“ buvo padovanotas JAV prezidento žmonai Jacqueline Kennedy Onassis. Nors šio eksperimento tikslas – kosminio spinduliavimo poveikio gyviems organizmams tyrimas, manoma, kad šunelių sueitis įvyko kosmose.

Toks pat eksperimentas buvo atliktas septintojo dešimtmečio pradžioje su šunimis „Ugoliok“ ir „Veterok“. Po skrydžio „Veterok“ greitai nustipo, o jo „bičiulis“, priešingai, tapo seksualiai dar aktyvesnis ir išgyveno ilgiau negu dera šunims.

Išimtys teikia viltį…

Knygoje „Paskutinė misija – „Mir“, žmonių kelionė“ mokslo problemas nagrinėjantis prancūzų rašytojas Perre‘as Kohleris tvirtina, kad, nors sekso kosmose tema yra tabu tiek NASA, tiek Rusijos kosminių skrydžių centre, praktiniai tokio pobūdžio eksperimentai buvo atliekami. Pavyzdžiui, viešai neskelbtoje NASA 1996 m. kosminio skrydžio ataskaitoje rašoma, kad buvo vykdomas projektas kodiniu pavadinimu STS–XX – kokiomis pozomis galima mylėtis nesvarumo sąlygomis. Londono „The Guardian“ priduria, kad tuomet iš 20 pozų buvo atrinkta 10, kurias du eksperimento dalyviai išbandė realiomis nesvarumo sąlygomis. Po to tik keturios pozos buvo pripažintos tinkamomis, nes nereikalavo „papildomų techninių priemonių“ – specialių elastingų diržų, vamzdelių ir pan. Mokslininkus nustebino, kad kosmose neįmanoma vadinamoji klasikinė „misionieriaus“ poza, kuri Žemėje yra populiariausia.

Rusų medikai svarsto, kaip įveikti kitą problemą – seksualinę abstinenciją ilgų kosminių misijų metu. Ji gali neigiamai atsiliepti žmogaus psichikai ir organizmui. Paprastai erdvėlaivyje kosmonautas mankštinasi bėgimo takeliu. Bet to nepakanka. Maskvos centrinės eksperimentinės aviatorių ligoninės gydytojas Rostislavas Beleda sako, kad teoriškai įmanoma ir masturbacija, tačiau vėl kils sunkumų su erekcija, ejakuliacija ir netgi spermos „pažabojimu“… Be to, yra žinoma, kad po starto krūviai organizmui padidėja 6–9 kartus, įskriejus į orbitą kraujas iš galūnių užplūsta galvą, o adaptacijai reikia trijų parų, be to, kosmose žmogus greitai sensta, todėl pirmas mokslininkų uždavinys – išsaugoti gyvybines astronauto funkcijas, o tik paskui galvoti apie reprodukcinę.

Galų gale galima padaryti išvadą, kad seksas kosmose – ateities užsiėmimas. Juk nė viena Amerikos moteris astronautė po skrydžių nepastojo… Bet štai po tėvų kelionės į kosmosą jiems gimė šeši vaikai. Iš moterų išimtis buvo tik paprasta rusė, audimo fabriko darbininkė Valentina Tereškova, N.Chruščiovo užgaida tapusi karininke ir pirmąja kosmonaute moterimi. Dabar jau 74–erių sulaukusi V.Tereškova su raketa „Voschod – 6“ 1963 m. birželio 16 d. pakilo į orbitą ir joje išbuvo tris paras – 70 val. ir 50 min. Skrydžio metu ją vis pykino… Netrukus, 1963 m. lapkričio 3 d., praėjus vos penkiems mėnesiams po moters skrydžio, V.Tereškova ištekėjo už kosmonauto čiuvašo Andrijano Nikolajevo. Vieni „žinovai“ tvirtino, kad tai padaryta kosmonautų valdžios nurodymu, siekiant atlikti eksperimentą – pagimdyti pirmąjį „kosminį“ vaiką ir tęsti kosmose pradėtus žmogaus organizmo tyrimus. 1964 m. pradžioje ji susilaukė duktės Jelenos, kuri buvo pirmas abiejų tėvų, pabuvusių kosmose, vaikas. Sklido gandai, kad jis ne visai sveikas, ir orbitinė kelionė kosmonautei padarė neigiamą įtaką. 1969 m. moterų kosmonaučių programa buvo nutraukta.

Tiesa, kaip rašo žurnalas „Journal of Cosmology“, 1984 m. lytinį aktą kosmose atliko amerikiečiai sutuoktiniai Judith Resnik ir Robertas Mullenas. Bet eksperimentas nepavyko, o moteris 1986 m. žuvo antrą kartą startuojant amerikiečių erdvėlaiviui…

***

Tas vienintelis moksliniu požiūriu sėkmingas rusų atvejis ne visai tipinis. Tuo tarpu tiesioginio ir pasisekusio giminės pradėjimo kosmose dar nebuvo ir šiuo metu tik tiriamos teorinės bei praktinės galimybės užsiiminėti seksu nesvarumo sąlygomis. Čia nekalbama apie meilę ar malonumą, čia nėra vietos romanams ir jausmams. Tai grynas mokslas, kurio eksperimentų tikslas – įrodyti, kad žmogus gali keliauti per šviesmečius ir iš principo įrodyti savo nemirtingumą.