Prieškario įvykių traktuotė, svarstymai principu „kas būtų, jeigu būtų“, kas iš pagrindinių veikėjų – J.Stalinas ar A.Hitleris – buvo didesnis agresorius, iki šiol kaitina politikų, istorikų ir įvairių vertintojų aistras. Tų laikų Lietuva – mažas, įvairių okupantų apkramsnotas žemės lopinėlis – blaškėsi lyg pramuštu dugnu laivelis, nesiryždamas pasirinkti savo vairininko, ryžtingos valdžios ir už tai brangiai užmokėjęs.

Rugsėjo 16 d., penktadienį, naujienų agentūros „Regnum“ portale įvyko virtuali konferencija apie Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos padėtį tarp II pasaulinio ir vadinamo Didžiojo Tėvynės karų. Diskusijoje dalyvavo istorikai iš šių valstybių, o Lietuvai atstovavo, žinoma, „Socialistinio liaudies fronto lyderis, politologas-tarptautininkas“ Algirdas Paleckis.

Konferencijos pristatyme agentūros bendradarbiai tarsi davė toną diskusijai: 1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija pradėjo rytinių II-osios Žečpospolitos pakraščių išvaduojamąjį žygį, kurio rezultatas – jų įsiliejimas į SSRS sudėtį. 1940-ųjų birželį Lietuva įvykdė SSRS ultimatumą ir taip sustiprino Raudonosios armijos pozicijas savo teritorijoje, taip pat surengė valdžios organų perrinkimą.

Diskusijos anotacijoje taip pat neužmirštama pabrėžti, kad Sovietų Sąjungos dalimi tapo Lietuva, Latvija, Estija ir Besarabija – „buvusios Rusijos imperijos teritorijos“.

Tokios „išvaduojamosios“ formuluotės apibrėžė ir minėtos virtualios konferencijos turinį. Svarbūs nutylėjimai, J.Stalino veiksmų pateisinimai, negailestinga to meto imperialistinių jėgų kritika sudarė diskusijos esmę.

Suprantama, 1933 m. į valdžią atėjusio A.Hitlerio apetitai augo. Po trejų metų jis pradeda vykdyti agresyvią užsienio politiką: užima 1919 m. Versalio sutartimi demilitarizuotą prūsiškąją Reino zoną, kuri buvo lyg 50 km pločio skydas nuo Reino link Prancūzijos, 1938 03 12 prisijungia Austriją, po 1938 09 28 vykusio Miuncheno sąmokslo – vokiečiais apgyvendintą Sudetų kraštą, o kitų metų kovo 14 d. užima ir visą Čekoslovakiją.

III reicho suvienijimo idėja realizuojama sparčiai: jau po 8 dienų A.Hitleris po ultimatumo J.Urbšiui pasisavina Klaipėdos kraštą (2416 kv. km teritorija nuo 1923 02 19 autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai), ta proga net savo atvykimu ir iš teatro balkono pasakyta kalba pagerbęs čia gyvenusius 45 proc. vokiečių (1925 m. surašymo duomenimis).

A.Hitleriui reikalaujant, kitą dieną Rumunija sutiko savo ūkį – naftą, pramonę, žemės ūkį ir kt. – atiduoti reicho interesams. Visą tą savivalę įsidrąsinęs A.Hitleris vertino kaip „būtinas priemones siekiant taikos“. Jis ir neslėpė savo užmačių. 1938 m. rugpjūčio 11 d. Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui fiureris sakė: „Viskas, ką aš darau, nukreipta prieš Rusiją. Jei Vakarai tokie kvaili ir to nesupranta, aš būsiu priverstas susitarti su rusais. Tada smogsiu Vakarams, o juos sutriuškinęs, visomis jėgomis pulsiu SSRS“.

Europoje pakvipo paraku

Jį puikiai užuodė ir J.Stalinas. Jis nebuvo naivus ar aklas ir puikiai matė, kad reichas išsivaduoja iš Versalio sutartimi primestų suvaržymų, ir naciai įgauna pavojingą pagreitį. Manydamas, kad taip Vokietiją supriešins su kitomis naciams pataikaujančiomis Vakarų šalimis ir iš to išpeš naudos, J.Stalinas kūrė flirto su A.Hitleriu planus. Miuncheno konferencija juos tik patvirtino.

Kai nemaža Europos dalis jau buvo po fiurerio kojomis, J.Stalinas sutiko jam sudaryti atokvėpio valandėlę Rytų geopolitiniame flange – 1939 08 23 pasirašyti nepuolimo sutartį. Molotovo-Ribbentropo paktu vadinama sutartis Rytų Europai ir tapo tuo atskaitos tašku, nuo kurio prasidėjo visos didžiulio regiono nelaimės. Paktas užtikrino Vokietijai saugų užnugarį ir karui būtinų žaliavų tiekimą iš SSRS, baigė ilgą A.Hitlerio kelią į „visuotiną ilgalaikę taiką Europoje“ – po savaitės prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Taigi, po savaitės nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Iki tol tik žodžiais lenkus rėmę Vakarai rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Gardų kąsnelį pajuto ir J.Stalinas, kuris nutarė pastūmėti SSRS sienas į Vakarus pagal nepuolimo sutartį. Rugsėjo 4 d. Vokietijos pasiuntinys SSRS F.W.Schulenbergas gavo J.Ribbentropo telegramą, kurioje buvo siūloma su V.Molotovu apsvarstyti, ar Maskva nepageidautų įžengti į sovietų interesams priklausančią rytinės Lenkijos dalį. Maskva maloniai sutiko.

Rugsėjo 17-ąją Raudonoji armija peržengė rytinę Lenkijos sieną Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje. Didelio pasipriešinimo nesulaukta. Po keleto dienų derybose su vokiečiais buvo nustatyta demarkacinė linija pagal Bugo ir Vislos upes. Per dvi savaites Raudonosios armijos daliniai užėmė 190 tūkst. kv. km teritoriją su beveik 13 mln. gyventojų. Daugiau kaip 240 tūkst. Lenkijos armijos kariškių, policininkų, valdininkų paimta į nelaisvę, internuota, o daugiau kaip 20 tūkst. kitų metų pavasarį sušaudyta Katynės miške.

Rugsėjo 19 d. tokio likimo sulaukė ir Lietuva. Jau tos dienos vakare po pavienių vadinamojo lenkų Pasienio apsaugos korpuso karių ir lenkų aktyvistų pasipriešinimo Vilnius buvo užimtas. Dalis lenkų pabėgo į kaimyninę Lietuvą. Susidūrimuose 11-osios armijos raudonarmiečiai vis dėl to neteko 13 žmonių, 5 tankų, 4 šarvuočių, 24 kariai buvo sužeisti.

Dėl Lenkijos vėl susidarė subtili padėtis, ir ją išspręsti reikėjo naujo SSRS ir Vokietijos susitarimo. Taip kartu su slaptaisiais protokolais atsirado 1939 09 28 SSRS ir Vokietijos draugystės ir sienų sutartis, kuria nuo rugpjūčio 28-osios vos 35 dienas Vokietijai formaliai priklausęs Vilniaus kraštas iš lenkų neva gražinamas Lietuvai, o iš tikrųjų perduodamas Sovietų Sąjungos interesų sferai.

Okupuotos Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos, kaip skelbė sovietų propaganda, 1939-ųjų lapkritį „liaudies valia ir pageidavimu buvo įjungtos į socialistines respublikas“. Neutralumo kiaute vis dar tūnančiai Lietuvai buvo pasiūlyta pasirašyti Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią 1939 10 10 Lietuva atgavo Vilnių ir dalį Vilniaus krašto žemių, bet mainais įsileido sovietų karines bazes. Tai buvo preliudija į beveik pusšimtį metų užsitęsusią sovietinę okupaciją.

Iki tol, kol sovietai spalio 27 d. Lietuvos kariuomenei leido įžygiuoti į Vilnių, daugiau kaip mėnesį tikroji Lietuvos sostinė buvo plėšiama, grobiama ir naikinama. Istorikas A.Kasperavičius rašė, kad slapta spalio 5 d. J.Ribbentropo telegrama nr. 497 Vilniaus kraštą prie Lietuvos siūlė prijungti ir vokiečių nacionalsocialistai, jeigu „lietuvių daliniai į Vilnių žygiuotų kartu su vermachtu…“

Tačiau tuometinis Kaunas neatsiliepė į primygtinus pasiūlymus. Tik vėliau, pasak istoriko, užsienio reikalų ministras J.Urbšys dievagosis, kad patikėti gerais A.Hitlerio ketinimais trukdė širdgėla, jog 1939 m. kovą buvo atplėštas Klaipėdos kraštas… O dar vėliau, jau XX-ojo amžiaus pabaigoje, pasirodė, kad Vilniaus ir visos Lietuvos likimą buvo nulėmę geopolitiniai nacių ir sovietų susitarimai…

Besikeičiantys prieškario agresoriai ir okupantai vienas garsiau kito save vadina išvaduotojais, taikos nešėjais. Vieni kaip tokių „išvadavimų“ motyvus turi skirtingus atskaitos taškus. Lenkai esą norėję atkurti Abiejų Tautų Respubliką, sovietai taip eksportavo pasaulinę bolševikinę revoliuciją, vadovavo „išsivadavimo judėjimams“ ir gynė „paprastą liaudį“, gi vokiečių nacistai ketino praplėsti erdvę arijų rasei ir reabilituotis po skaudžių istorinių pralaimėjimų.

Visi šie trys agresoriai lėmė, kad Lietuva buvo plėšoma gabalais, dalijama ir trypiama, o jos žmonės, niekada neturėję savęs vertos valdžios ir lyderių, amžiais išgyveno vergų dalią. Keitėsi tik imperijos ir vergvaldžiai.