Norvegijos karo istorijos muziejaus direktorius Willamas Hakvaagas, kaip pranešė britų „The Telegraph“, prieš dvejus metus vos už 300 dolerių aukcione Vokietijoje nusipirko A.Hitlerio pieštus Walto Disney 1937-aisiais sukurto animacinio filmo „Snieguolė ir Septyni nykštukai“ herojų eskizus. Piešinius su užrašu „A.Hitler“ muziejininkas rado paslėptus paveiksle. Įtikėtina, nes fiureris, sako, mėgo tapyti peizažus, ir jam neblogai išeidavo.

Panašios į tiesą ir kalbos, kad A.Hitleris 1918 m. pabaigoje dar būdamas grandiniu, Miunchene įstojo į teutonų riterių ordino draugiją „Tule“ (vok. Thule-Gesellschaft; tai Vokietijos okultinė ir politinė draugija, įkurta 1918 m., susijusi su nacizmo formavimusi; žodis siejamas su paslaptinga šiaurės sala, kur ir atsiradusi gyvybė).

Jo aktyvi veikla „Tule“ vėliau atspindėjo programiniame veikale „Mano kova“, o draugijos pagrindu kūrėsi slapta „Šviesos ložė“ (vėliau tapo „Vril“ – pagal senovės indų kosminės gyvenimo energijos apibūdinimą; pirmas tai 1871 m. aprašė Edwardas Bulweris Lyttonas romane „Ateities rasė“ („The Coming Race“).

Paskui, kai A.Hitleris 1933 m. atėjo į valdžią, atsirado elitinis mistinis ordinas „Ahnenerbe“ („Protėvių palikimas“), kuris 1939 m. Himlerio iniciatyva virto ištisa SS moksline laboratorija, ieškojusia senovės aprašymų ir juos pritaikiusia naujoms technologijoms kurti. Jos tyrimus asmeniškai globojo A.Hitleris, sėmęsis argumentų arijų rasės išskirtinumui pagrįsti ir naujausiems ginklams kurti.

Manoma, kad eksperimentai „Tule“ ir Vril“ draugijose toli nuėjo: iš esmės teoriškai buvo baigta kurti „laiko mašina“, kuri galėjo prasismelkti į istoriją ir gauti žinių apie senovės civilizacijų pasiekimus, pavyzdžiui, apie magiškus Atlantidos – arijų rasės tėvynės – sąmonės pažinimo metodus. Yra žinių, kad IV SS bandomajame konstruktorių centre, kuris buvo pavaldus „Juodosios saulės“ draugijai, buvo sukurta ypač slapta „skraidančioji lėkštė“ kodiniu pavadinimu „Honebu-2“, kuri karo metais esą per kelias dešimtis sekundžių sunaikino ištisą rusų eskadrilę.

Savo knygoje “Vokiečių skraidančios lėkštės” Vokietijos mokslininkas Olafas Bergmannas pateikia keletą jos techninių charakteristikų: skersmuo – 26,3 m, variklis “Tule” – tachiopnatorius (elektrinis-magnetinis-gravitacinis variklis), kurio skersmuo 23,1 m, valdymas – impulsinis magnetinio lauko generatorius, greitis – 6000 km/h (numatomas – 21 000 km/h), skrydžio trukmė – 55 valandos ir daugiau. Lėkštės pritaikymas skristi kosminėje erdvėje – 100 proc., ekipažą sudaro 9 žmonės, su keleiviais – 20. Planuota serijinė gamyba – 1943 m. pabaigoje – 1944 m. pradžioje. Tačiau nesėkmės fronte, ypač II-ojo fronto atidarymas, nacius privertė užkonservuoti šias technologijas.
Metafizika nacių tarnyboje

6-ojo dešimtmečio pabaigoje australai tarp trofėjinių kino juostų aptiko vokiečių dokumentinį filmą-ataskaitą apie skraidančio disko “Fau-T” projektą, apie kurį iki tol nieko nebuvo žinoma. Kiek šis projektas buvo realizuotas, kol kas neaišku, tačiau tikrai žinoma, kad karui įpusėjus žymiajam “specialiųjų operacijų” specialistui Otto Skorzeny buvo pavesta sukurti pilotų būrį iš 500 žmonių “skraidančių lėkščių” ir pilotuojamų raketų valdymui. Nieko nepaprasto nėra ir pranešimuose apie gravitacinius variklius.

Šiandien mokslininkams, dirbantiems alternatyvių energijos šaltinių srityje, yra žinomas vadinamas Habso J Kohlerio konverteris, paverčiantis gravitacijos energiją elektra. Šie konverteriai buvo naudojami vadinamuose tachiopnatoriuose “Tule” ir “Andromeda”, kurie buvo gaminami 1942-1945 m. Vokietijoje “Siemens” ir AEG fabrikuose. Nurodoma, kad tie patys konverteriai buvo naudojami kaip energijos šaltiniai ne tik “skraidančiuose diskuose”, bet ir kažkokiuose gigantiškuose (5000 t talpos) povandeniniuose laivuose bei požeminėse bazėse. Rezultatų “Ahnenerbe” mokslininkai pasiekė ir kitose netradicinių žinių srityse: psichotronikoje, parapsichologijoje, subtilių energijų naudojime valdyti individualią ir masinę sąmonę ir pan.

Manoma, kad trofėjiniai dokumentai, susiję su metafiziniais III reicho tyrimais, davė naują impulsą analogiškiems darbams JAV ir Sovietų Sąjungoje, kur iki to laiko panašūs tyrinėjimai buvo neįvertinti arba pradėti ir uždaryti. Dėl nepaprasto informacijos slaptumo apie vokiečių slaptų draugijų veiklą šiandien sunku spręsti, nežinia, kaip atskirti faktus nuo gandų ir legendų, bet faktas, kad jos nebuvo tik diskusijų klubais.

III reichas persikėlė į Antarktidą

Šiaip ar taip prieiname įdomiausią su tiesa sumišusios mistikos dalį. Ieškodama senovės magiškų žinių “Ahnenerbe” organizavo ekspedicijas į tolimiausius Žemės rutulio taškus – Tibetą, Pietų Ameriką, Antarktidą… Pastarajai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Ši teritorija ir šiandien pilna paslapčių ir mįslių. Buvo manoma, kad Antarktida – tai buvusi Atlantida. Vienas iš argumentų: šios legendinės šalies matmenys, nustatyti dar Platono, maždaug atitinka Antarktidos dydį. Suprantama, “Ahnenerbe” mokslininkai, kurie po visą pasaulį šniukštinėjo ieškodami atlantų civilizacijos paslapčių, negalėjo neatkreipti dėmesio į šią hipotezę. Juolab, kad ji puikiai derinosi su jų filosofija, tvirtinusia, be kita ko, kad planetos ašigaliuose yra įėjimai į milžiniškas ertmes žemėje, kuriose gana šilta ir palankios sąlygos gyventi. Ir štai Antarktida tapo vienu svarbiausių nacių mokslininkų tikslų.

Vokiečiai, beje, domėjosi ne tik mokslu. 1938-1939 metais jie organizavo dvi antarktines ekspedicijas, kuriose “liuftvafės” lakūnai ne šiaip ištyrė, bet ir metaliniais vimpelais su svastika pažymėjo didžiulę Vokietijos dydžio teritoriją šiame kontinente, ir ji greitai buvo pavadinta “Naująja Švabija”. Paskui link Antarktidos krantų pasuko povandeniniai laivai. Žinomas rašytojas ir istorikas M. Demidenka rašė, kad, nagrinėdamas slaptus SS archyvus, aptiko dokumentus, rodančius, kad povandeninių laivų eskadra ekspedicijos Karalienės Mod žemės link metu aptiko ištisą sistemą iš tarpusavyje sujungtų urvų su šiltu oru.

1943 m. admirolas Denicas tarstelėjo paslaptingą frazę: “Vokiečių povandeninis laivynas didžiuojasi tuo, kad kitame pasaulio pakraštyje sukūrė fiureriui neprieinamą tvirtovę”. Paaiškėjo, kad penkerius metus vokiečiai atliko rūpestingai įslaptintus darbus, kurdami Antarktidoje slaptą bazę kodiniu pavadinimu “Bazė 21G”. Kaip sako liudininkai, jau nuo 1939 m. pradžios tarp Antarktidos ir Vokietijos prasidėjo reguliarūs tiriamojo laivo “Švabija” reisai. O.Bergmanas savo knygoje tvirtina, kad nuo 1939-ųjų kelerius metus į Antarktidą buvo nuolat siunčiami kalnakasybos įrengimai ir technika, tarp jų – bėgiai, vagonetės ir milžiniškos frezos tunelių rausimui. Krovinių pristatymui buvo naudojami ir povandeniniai laivai.

Karalienės Mod ir A.Hitlerio žemė…

Ir štai, kaip rašo portalas radosvet.net, 1944-ųjų rugpjūtį, kai frontas vis labiau artėjo Berlyno link, Strasbūro viešbutyje „Maison Rouge“ į slaptą pasitarimą susirinko visa SS ir gestapo vadovybė. Dvi paras, vadovaujant SS grupenfiureriui Ernstui Kaltenbrunneriui, ji svarstė nacių viršūnėlės pabėgimo iš Europos planus. Pagrindinė traukimosi kryptis buvo Pietų Amerika. Į operaciją kodiniu pavadinimu „Šliuzas“ buvo įtrauktos SS ir SD rezidentūros visame pasaulyje. Tiesą sakant, operacija padėjo išsaugoti daugelio nacistų gyvybes. Jau 1951 m. pabėgėliai atgaivino ryšius ir sukūrė „Juodojo internacionalo“ organizaciją. Bet ją kontroliavo JAV žvalgyba, nes dar 1938 m. jį į organizacijos gretas infiltravo savo agentus. Nacistai slapstėsi su padirbtais dokumentais, ir tai kai kam Vašingtone buvo puikiai žinoma.

Sovietų žvalgyba taip pat neatsiliko. Ji turėjo priėjimą prie A.Hitlerio „dešiniosios rankos“ Martino Bormanno. Pastarasis kontroliavo operaciją „Raingold“ („Auksinis Reinas“), per kurią trimis povandeniniais laivais buvo išgabenta tonos aukso, kitų brangenybių, daug meno vertybių, galbūt ir garsusis Gintaro kambarys. Dalis jų atsidūrė Antarktidoje.

J.Stalinas nebe reikalo iki 1948 m. skeptiškai vertino žinią, kad A.Hitleris ir Eva Braun nusišovė savo bunkeryje Berlyne. Bet jis netikėjo ir NKVD pranešimais apie keistą vokiečių tankų ir automobilių prasiveržimą iš Berlyno link jūros. Vokiečių tankai tebuvo priedanga, ir jie netrukus buvo sunaikinti, o civiliai automobiliai pasuko nežinoma kryptimi ir dingo. Vėliau pasirodė įtarimų, kad jiems koridorių pasitraukti parengė kažkas iš sovietų ir lenkų dalinių…

Viename automobilyje buvo A.Hitleris su Eva Braun. Ši versija ypač sustiprėjo, kai nevykusiai bei skubotai buvo atlikta į duobę prie Reicho kanceliarijos sumestų fiurerio ir jo moters lavonų ekspertizė… O 1972 m. J.Andropovo įsakymu be jokios genetinės analizės jų ekshumuoti palaikai buvo sudeginti, o pelenai išbarstyti nenustatytoje vietoje.

Dar 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos žvalgyba pateikė informacijos, kad A.Hitleris apsigyveno „Naujojoje Švabijoje“, Karalienės Mod žemės rajone. Bazė buvo sudaryta iš dviejų gyvenviečių, ir nuo 1942 m. ji buvo pradėta apgyvendinti. 1944-ųjų pabaigoje vokiečiai čia buvo dislokavę penkias balistines raketas Fau-5, kuriomis karo pabaigoje planuota apšaudyti JAV ir Didžiąją Britaniją.

Raketų kaimynystėje, vienoje iš šiuolaikiškai įrengtų olų po Antarktidos ledu, iki 1971 m. gyvenęs A.Hitleris (kiti teigia, kad jis mirė 1982 m.). Jis tik kartą, 1953 m., buvo atvykęs į „didžiąją žemę“ – į Zemeleko saloje esantį Heliopolį netoli Kairo (čia paskui buvo ir Egipto eksprezidento Hosnio Mubarako rezidencija). Slaptame susitikime sau savo bendražygiais jis gavo sovietų specialiųjų tarnybų vadovo Lavrentijaus Berijos žodinį pranešimą, kaip Maskva ketina perduoti jos kontroliuojamą zoną Vakarų sąjungininkams ir kaip ateityje bus sujungiama Vokietija. Po tariamos A.Hitlerio mirties JAV ir SSRS prarado susidomėjimą „Naujaja Švabija“ ir išmontavo savo sekimo stotis Antarktidoje. Visi senieji nacistai ten išmirė, o naujieji nepanoro gyventi amžino šalčio vietose.
***
Jeigu visa tai nors iš dalies tiesa, tai nieko negali stebinti ir tokios XX-ojo amžiaus „paslaptys“ kaip A.Hitlerio ir J.Stalino sąmokslas, pastarojo planas pirmajam smogti smūgį priešininkui, dalybos su naciais pirmosiomis branduolinėmis technologijomis ir dar daug kas, kuo tikėti – ar dėl lietuviško atsargumo, ar dėl tų faktų fantastinės esmės – mes nelinkę. Juk mes tikime tik tuo, ką esame patyrė savo kailiu – vargus, tremtį, netektis, genocidą… Ir nustembame, kai mūsų paklausia tokio paprasto dalyko: tai kaipgi pasidaro purvas?