Japonų nacionalinė gėlė sakura (sacura, prunus) pražys tik po gero mėnesio. Tarsi balta ar rožine varške aplipę japoniškų vyšnių medžiai dažniausiai juos džiugina gegužės pradžioje, tačiau būna, kad jos savo įstabia, kiek sentimentalia spalva nušvinta balandžio antroje pusėje. Vilniuje mes irgi turime nedidelį sakurų parką, kuris, jei pavasaris nebus toks vėsus, mūsų akį džiugins jau per šv. Velykas. Tiesa, sakura turi ir kitą reikšmę: taip vadinama „akmeninių ešerių“ (serranidae) šeimos žuvų gentis.

Bet ne gėlės dabar japonams galvoje. Juo labiau, kad po kovo 11-ąją (mat, kokia diena!) ūžtelėjusio cunamio vakarinėje pakrantėje pablogėjo orai, drebia šlapias sniegas… Tačiau japonų gyvenimas, ištikus tokiai nelaimei, labiau primena miško skruzdėlyną: praardei jį kokia lazda, o skruzdėlės nieko nelaukdamos vėl skuba, neša šapelius, lopo piktadario paliktą pėdsaką.

Japonų veiduose sunku įžvelgti gilesnes emocijas, ašaras, susijaudinimą, panikos ženklus, juo labiau – išgirsti aimanas, nevilties šūksnius. Ji lyg tos skruzdės prasivalo kelią per milžiniškos bangos suneštus sąšlavynus ir lėtai, kantriai, be didelio sujudimo šalina katastrofos padarinius. Tik kai japonė moteris per TV prakalba apie dingusius artimuosius, jos veide gali pamatyti tragedijos pėdsaką…

Iš tiesų, Japonijoje vyksta kažkas mums nesuprantama. Ten pabuvoję lietuviai pasakoja, kad Tokijuje tik iš televizijos pranešimų gali suprasti, kad įvyko kažkas baisaus. Na, dar oro uostuose ir stotyse daugiau žmonių, o parduotuvėse gali nustebti, kad daugeliui prekių taikomos nuolaidos, gi vanduo, kai kurie kiti maisto produktai daug kur dalinami veltui.

Nėra plėšikavimo, nuo kurio net ramybės metu neapsigina Labanore sodybėlę turintis šių eilučių autorius. TV ekrane matau tik vieną susikūprinusią japonę močiutę, kuri grįžo prie savo sugriuvusio namelio – ar tai kokio daikto ieškoti, ar šiaip pagedėti. Šiaip – negyvas sąvartynas, kuriame pluša vien gelbėtojai ar valanti technika.

Mūsų merkantiliniam protui nesuprantama, kodėl tiek nukentėję japonai nešaukia, neklykia, nekaltina vienas kito, iškart neverčia valdžios, nedaužo premjero langų, o tik pamaldžiai klauso 77-rių metų imperatoriaus Akihito per visuomeninę televiziją išsakyto kvietimo paremti vieni kitus ir atlaikyti nepaprastus sunkumus. Matėte, koks jo veidas – liūdnas, bet ramus. Kaip ir visa Japonija.

Japonijos salos stovi ant didžiulių giluminių tektoninių plokščių. Jos nuolat juda. Mokslininkai teigia, kad vyksta jų pasislinkimas po žemyninėmis plokštėmis, kitaip sakant, po Rusija ir Kinija. Todėl, pasak futurologų, tokie žemės drebėjimai Japoniją apskritai gali ištrinti nuo mūsų planetos veido. Kas penktas iki 6 balų žemės drebėjimas vyksta Japonijoje, kasmet užfiksuojama šimtai, net tūkstančiai didesnių ar mažesnių požeminių ir povandeninių smūgių.

Paskutinį, sukrėtusį Tekančios saulės šalį kovo 11-ąją, pagal mastą galima palyginti nebent su 1923 m. Tokiją sugriovusia stichija. (1923 m. rugsėjo 1-ąją salą sukrėtė didysis žemės drebėjimas Kanto regione. Pasaulyje jis vadinamas Tokijo, arba Jokohamos, katastrofa. Miestai virto griuvėsiais, cunamiai ir gaisrai sunaikino šimtus tūkstančių žmonių.

Japonijos vyriausybė ruošėsi šalies sostinę perkelti iš seisminės zonos). Bet japonai žaizdas užgydė, o praėjus keletui dešimtmečių po II pasaulinio karo, kuris visiškai sugriovė Japonijos ekonomiką, ši šalis tapo pažangiųjų technologijų, audiovizualinės technikos, automobilių gamybos ir dar daug ko lydere pasaulyje.

Bet dėl to japonų mentalitetas nepasikeitė.

Garsus praėjusio amžiaus antrojo dešimtmečio rusų rašytojas Borisas Pilniakas (tikroji pavardė Vogau), kurį 1938 m. J.Stalinas sušaudė už apysaką apie M.Frunzės nužudymą, 1927 m. išleistoje knygoje „Japoniškos saulės šaknys“ rašė: „Visas japonų gyvenimas remiasi į žemės drebėjimus. Paradoksalu, bet būtent jie išlaisvino japonų tautą nuo daiktų priklausomybės ir apskritai daiktą tarsi pašalino iš kasdienio gyvenimo…“

Atrodo, to laikinumo ir gamtos pirmumo suvokimas, būties mitologizavimas ir gelbsti šią samurajų tautą nuo išnykimo.

Pasak japonų mitologijos, žemės drebėjimus sukelia į katžuvę (katę-žuvį arba šamą) panaši būtybė Namazu. Gerasis dievas Kašima ją nuolat daužo akmeniu, tačiau, kai jis pavargsta, besirangydama Namazu sukelia žemės drebėjimus ir katastrofas. Pensilvanijos universiteto prof. Gregory‘s Smithas remdamasis šia legenda aprašė 1855 m. lapkričio 11-ąją įvykusį galingą žemės drebėjimą, kuris sugriovė Edo miestą (dabartinį Tokiją).

Šią legendą, žinoma, pagimdė nenuspėjami gamtos kataklizmai, kuriems pasipriešinti žmogus neturėjo jėgų, ir tūkstantmečiais puoselėta religija – budizmas ir šintoizmas, kurio esmė – nepaprasta pagarba gamtai ir dvasinis atsidavimas žmogaus prigimčiai.

Todėl tikru akibrokštu tapo Rusijos kino guru, nevienareikšmiškai vertinamo režisieriaus Nikitos Michalkovo pasisakymas kovo 16 d. Maskvos kino namuose. Štai ką jis teigė: „Jeigu pažvelgtume į tai, kas dedasi Japonijoje, tai pirmiausiai turime pasakyti, kad tai Dievo bausmė. Reikalas ne tas, kad ten žmonės neturi tikėjimo, o tai, kad jų širdyje – bedievybė. Jie elgiasi taip, jog būtų užmiršę, kad be jų dar Žemėje kažkas gyvena. Visa tai, ypač nuolatinis aplinkinių žeminimas, privedė Dievą prie minties: „Žmonės, ką jūs darote?“ Ir tarsi atsakydamas jų elgesį, jis pasiuntė japonams žemės drebėjimą, priedo – visa griaunantį cunamį“. Štai taip… Kaip sakoma, be komentarų…

Japonijoje, kuri importuoja beveik visus energijos išteklius, katastrofiškai trūksta benzino. „EuroNews“ skelbia, kad degalinėse duoda tik po 10 litrų. Čia kiekvienas kantriai laukia savo eilės. Tačiau kuro kainos nekyla, o daugelis japonų paprasčiausiai nutarė automobilius palikti namuose. Apie spekuliaciją degalais čia niekas nėra girdėjęs.

Prokurorai dėl to nepradėję nė vienos bylos. Iš premjero lūpų neišgirsi grasinimų „uždėti apynasrį“ kuro tiekėjams ir pardavėjams arba nusiųsti pas juos tikrintojus.

Taksistai Tokijuje važiuoja dujomis. Japonija importuoja visą kiekį jos sunaudojamų dujų (pirmauja pasaulyje), kurių per metus reikia apie 80 mlrd. kubinių metrų. Jų dalis energetiniame šalies balanse – 15 proc. Bet dujų kaina nekyla štai jau keletą metų. Tad ir taksi paslaugos nepabrango.

Rusijos interneto svetainė Chaskor.ru šaiposi iš tėvynainių: pakako vos 20 proc. surinkti mažesnį grikių derlių, kai kruopų kaina šoktelėjo 400 proc. Japonijoje dabar trūksta visko, kai kur žmonės paliko tuščias lentynas, tačiau produktų hiperinfliacijos nėra. Daugelio didžiųjų parduotuvių garbės reikalas dalį prekių „paleisti“ veltui arba nupiginti.

Tai, kad Japonijoje tokių kataklizmų metu neegzistuoja plėšikavimas, taip pat paaiškinama: pati baisiausia bausmė nusikaltėliams – atskirti juos nuo bendruomenės, kurios čia vadinamos korporacijomis.

O dabar pabandykime tokią situaciją, kaip sako psichologai, projektuoti į mūsų visuomenę. Suprantu, kad visus kausto baimė, baisus Černobylio katastrofos šleifas (po mėnesio jai sukaks 25-ri), susirūpinimas ateities kartomis. Bet kuro kainos auga net ir be jokios audros, ką jau čia kalbėti apie cunamį.

Nuolatiniai ne tik energetikų, bet ir politikų ginčai stabdo naujos Visagino AE statybą, o dabar ji taps dar tolimesne vizija, nes baiminamasi, kad „atšoks“ potencialūs investuotojai. Gal todėl mus pradėjo gąsdinti būsimos baltarusių, rusų ir net lenkų jėgainių statybos. Kai kas prisiminė, kad dar tolimaisiais 1909 m. šiaip jau neseisminę Baltarusiją, būtent Astravo apylinkes, papurtė 7 balų žemės drebėjimas…

Dar pranešama, kad kaimynai lenkai šalies šiaurėje, netoli sienos su Kaliningrado sritimi, statys iškart dvi branduolines jėgaines po 3000 megavatų kiekvieną (jos kainuos apie 35 mlrd. dol.). Varšuva iki 2013 m. ketina pasirinkti tikslią jų vietą, tačiau mes juk strateginiams partneriams priekaištų neturime…

Pabaigoje praleisiu lietuviško mentaliteto analizę. Tik priminsiu štai ką: 1945 m. branduolinių bombų nusiaubtų Nagasakio ir Hirošimos atstatymas vyko gana greitai. O pastarąjį dar neatsigavusį miestą netrukus, 1945-ųjų rugsėjo 17 d., ištiko kita nelaimė – stiprus taifūnas nusinešė 3000 žmonių gyvybių, sugriovė ir tai, kas buvo likę po bombardavimo. Jau kitų metų sausį Japonijos vyriausybė įsteigė Hirošimos restauravimo biurą, o 1949 m. priėmė memorialinio miesto atstatymo įstatymą.

Tad vargu ar verta abejoti: kokia nelaimė beatsitiktų, japonai lyg niekur nieko gėrėsis ir puoselės sakuras – šiek tiek saldoką ir romantišką savo nacionalinio išdidumo simbolį. O ar mes aplankysime savo mažytį sakurų parką Vilniaus širdyje?