Iš tiesų, 1878–ųjų gruodžio 6–ąją (ar 9–ąją, dėl to dar ginčijamasi) Goryje batsiuvio ir padienės baudžiauninkų darbininkės šeimoje gimusio trečiojo vaiko gyvenimas buvo audringas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios ir ypač svetingos tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams. Dar keisčiau, kad demokratėjant visuomenei šis tironas Rusijoje tampa vis populiaresnis.

Vaiko ir diktatoriaus kompleksas

Kiti du Josifo broliai mirė, tad šis tapo vienturtis, taip šeimoje patyręs vieno vaiko kultą. Būdamas 5–erių jis persirgo raupais, kurie paliko veide randus, o dar po metų jį partrenkė fajetonas; štai kodėl jis sunkiai valdė kairę ranką… Gal dėl šių nelaimių, gal dėl gruziniško būdo ar šiaip jau įgimtų savybių bei susiklosčiusių apalinkybių J.Stalinas jautė nepasitikėjimą aplinkiniais, nuolat jo neva tykančius pavojus, klastą bei apgaulę. Žinoma, nuo pat bolševikinės revoliucijos laikų jam teko tai patirti ne kartą.

Poetas žudiko veidu

Neseniai spaudoje aptikau žinių apie dar vieną J.Stalino pomėgį, būdingą daugeliui žiaurių diktatorių. A.Hitleris (Schicklgruberis) liejo akvarelę, ir, sako, jo kūriniai buvo visai neblogi ir pardavinėjami iki šiol. Jis net bandė nesėkmingai įstoti į Vienos dailės akademiją…

Britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore*, 2009 m. viešėjęs Vilniaus knygų mugėje, savo dvejuose veikaluose apie Staliną rašė, kad diktatoriaus bibliotekoje buvo 20 tūkst. knygų, kad jis kasdien daug laiko praleisdavo skaitydamas. Jis žymėdavosi pastabas laukeliuose ir katalogavo knygas. Jo skonis buvo eklektiškas: Maupassant’as, Wilde’as, Gogolis, Goethe, dar Zola, kurį jis dievino. Jam patiko poezija. Jaunystėje jis rašė eilėraščius savo gimtąja gruzinų kalba, kai kurie iš jų pernelyg sentimentalūs, bet yra ir tikrai gerų. Tiesa, vienas net pateko į gruzinų vadovėlį „Gimtoji kalba“.

Stalinas buvo išsilavinęs žmogus. Jis cituodavo ilgas ištraukas iš Biblijos, Bismarcko veikalų, Čechovo kūrinių. Jis žavėjosi Dostojevskiu, laikė jį puikiu psichologu, nors tai, tiesa, nesutrukdė Stalinui uždrausti jo knygas ta dingstimi, kad jos daro blogą įtaką jaunimui. Kad J.Stalinas sekė literatūros naujienas, liudija jo raštelis žurnalo „Krasnaja Novj“ redakcijai 1931–ųjų gegužę dėl A.Platonovo apysakos „Į naudą“. Ant knygos titulinio puslapio J.Stalinas brūkštelėjęs: „Tai mūsų priešų agento pasakojimas, parašytas siekiant sumenkinti kolchozinį judėjimą ir paskelbtas bukagalvių komunistų siekiant pademonstruoti savo neprilygstamą aklumą. J.Stalinas. P. S. Reikėtų ir autorių, ir bukagalvius nubausti taip, kad bausmė išeitų jiems „į naudą“.

Ne vieną ir nubaudė. J.Stalinas – poetas ir literatūros kritikas – lyg tyčia labai nemėgo literatų. Artistų ir kino aktorių jis beveik nelietė, dailininkus marino badu, bet nenaikino, o kitus kultūros, meno ir ypač literatūros veikėjus pliekė be gailesčio. Užtat pas save kvietė ir vynu vaišino Majakovskį, Pasternaką, Jeseniną, bet ignoravo Gorkį, Tichonovą, Žarovą…

Pasak rusų istorikų, tai liudijo neblogą J.Stalino literatūrinį skonį ir domėjimąsi socializmo literatūra.

Kaip rusai prarado genijų…

Iš šito ekskurso galima pamanyti, kad Rytai iš tikrųjų prarado literatūros genijų. Visa bėda, kad diktatoriai dažnai pridengia savo piktadarybes meninėmis išmonėmis ir perdėta meile dailei, poezijai mažiems vaikams. Dabartinėje Rusijoje tai bandoma pateikti kaip diktatorių universalumą ir genialumą. Gal ir tai padeda J.Staliną liaupsinti iki šiol.

Stalinas iš tiesų nepaprastai garbinamas Rusijoje. 2008 m. lapkričio tyrimų duomenimis, jis pateko tarp 12 įtakingiausių Rusijos veikėjų kartu su A.Puškinu, caru Petru I, A.Suvorovu ir P.Stolypinu. Net istorijos vadovėlyje, kuris laikomas pagrindiniu Rusijos mokyklose, rašoma, kad, „esant konkrečiai istorinei situacijai, Stalinas veikė racionaliai“. Kaip valstybės lyderis, jis esą stengėsi išsaugoti sistemą ir nuosekliai siekė industrializuoti šalį. 2007 m. rugpjūtį per Rusijos mokytojams surengtus kvalifikacijos kėlimo kursus buvo patarta tokią traktuotę vertinti gana rimtai. Tame vadovėlyje atvirai rašoma: „Teroras tarnavo šalies industrializavimui: NKVD nurodymu buvo atliekami planiniai inžinierių ir specialistų, būtinų šalies gynybos galiai stiprinti, areštai. Jie turėjo padirbėti Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire. Teroras virto pragmatišku įrankiu, sprendžiant liaudies ūkio uždavinius.“ Rusijos mokyklose mokiniams iki šiol aiškinama, kad Stalinas buvo didvyris ir geriausias SSRS vadovas.

Rusijoje atliktos gyventojų apklausos rodė, jog net 42 proc. rusų mano, kad Rusijai būtinas toks stiprus lyderis kaip Stalinas. Du trečdaliai vyresnių nei 60 metų Rusijos gyventojų simpatizuoja Stalinui. Jis patinka ir jaunimui, kurio 36 proc. mano, kad „nesvarbu, kokios klaidos ir ydos jam priskiriamos, svarbiausia, kad jam vadovaujant liaudis laimėjo Didįjį Tėvynės karą“. 20 proc. jaunų rusų mano, kad „tik griežtas vadovas galėjo palaikyti valstybėje tvarką tokiomis sąlygomis, kai vyko klasių kova ir grėsė pavojus iš užsienio“. Jiems “„Stalinas – išmintingas vadovas, kuris pavertė SSRS galinga ir klestinčia valstybe“. 16 proc. Rusijos jaunimo yra įsitikinę: „Mūsų tauta niekada negalės išsiversti be tokio vadovo kaip Stalinas – anksčiau ar vėliau jis ateis ir įves tvarką.“ „Vadas ir mokytojas“ vis labiau mitologizuojamas, jam statomi paminklai, jo vardu vadinamos gatves.

Kodėl pirmauja Stalinas?

Naudodamasis sociologinių apklausų duomenimis įvairiose šalyse, 2008–ųjų liepą Londono laikraštis „The Times“ išvedė įdomias paraleles. Tą vasarą per Rusijos TV buvo renkamas žymiausias jos istorijoje rusas. Į pirmas vietas pretendavo J.Stalinas ir Nikolajus II. „Ir ką jūs manote, – stebėjosi straipsnio autorius britų istorikas S.S. Montefiore*, – pirmauja Stalinas, kuris nužudė 25 milijonus žmonių, dar 28 milijonus ištrėmė į „gulagus.“ Tuo tarpu caro Nikolajaus II šiurkštaus ir katastrofiško valdymo laikais įvyko dvi revoliucijos, pralaimėti du karai, kol galų gale pats prarado sostą ir savo gyvybę…“

BBC taip pat organizavo panašią apklausą Didžiojoje Britanijoje. Iškiliausiu britu buvo išrinktas W.Churchillis, o Carlo I pavardės (analogija Nikolajui II) net neliko sąraše. Henrikas VIII (lyg britų Stalinas) užėmė 40–ąją vietą, Cromwellis (tarsi rusų Leninas) – 10–ą. Anglų įžymybės vis dėlto arčiau garsaus komiko Erico Morecambe’o (gyveno 1926–1984 m.), negu rusiškojo Ivano Rūsčiojo, pastebėjo „The Times“.

Kitaip sakant, niekas taip pasaulyje nesiorientuoja į nuožmius diktatorius kaip buvusi SSRS ir dabartinė Rusija. Tačiau tas prieraišumas despotiškam carui nėra instinktyvus. Sakoma, kad Stalinas mėgo istoriją ir pats sakydavo, kad „Rusijai reikia caro“. Jis laikydavo rankoje vieną iš mėgstamiausių knygų – Ivano Rūsčiojo biografiją, ant kurios buvo užrašyta: „Mokytojas“. Tačiau XX a. imperatorius buvo įsitikinęs, kad pagrindinė caro klaida ir buvo ta, kad jis mažai nužudė bajorų. Tolregiškas Stalinas numatė, kad tarybinė liaudis jam atleis viską, netgi kraują, jeigu supras jo tikslus – sukurti socialistinį rojų, nugalėti nacistinius užpuolikus, sukurti galingą valstybę, išplėsti imperiją bent iki buvusių caro laikų sienų. Štai kodėl iš kino režisieriaus Sergėjaus Eizenšteino (beje, gimusio Rygoje), kūrusio filmą apie Ivaną Rūstųjį, jis reikalavo: „Jūs privalote parodyti, kodėl caras buvo toks žiaurus.“ Kitąkart, kalbėdamas su bendraminčiais apie sėkmingą sovietinį valstybės modelį, Stalinas pasakė, kad jis toks vykęs dėl to, jog labai greitai – kraujo kaina – sugeba pasiekti puikių rezultatų. Jam taip pat priskiriama laki frazė: „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų mirtis – tai jau statistika.“

Šiuolaikiniai Stalino antrininkai?

Po to, kai 1956 m. N.Chruščiovas nuvainikavo J.Stalino asmenybės kultą ir atskleidė kai kuriuos jo nusikaltimus (toli gražu ne visus), „tautų tėvo“ šlovė paskendo užmarštin. SSRS laikais jo beveik neprisiminė. 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, ir daugelis buvusios imperijos gyventojų pajuto, lyg iš jų būtų kažką atėmę, paveržę jų šlovingą praeitį, šviesų, mistinį rytojų, o drauge su juo – Didžiojo vado įvaizdį. J.Stalinas buvo teisus: liaudis jo nuopelnus įvertino, o pralietą kraują nurašė į „istorijos nuostolius“.

Rusija laukė naujo mesijo. 2000 m. toks gelbėtojas atėjo. B.Jelcinas, kuris pats stebėjosi, kaip teigiamai vertinamas stalinizmas, atidavė vairalazdes tam, kuris prikels rusus iš pažeminimo, neįvertinimo, skurdo ir nesaugumo, atkurs valstybingumą. V.Putinas ne visai atitiko rusų lūkesčius, nes jų sąmonę vis dar gožė J.Stalino statula. Būtent jame jie matė didingą galybę – užkariautoją, kuris išplėtė imperijos ribas nuo Ulan Batoro iki Berlyno, įveikė Hitlerį, įvykdė industrializaciją, po savęs paliko branduolinę valstybę. Vakarams jis buvo krauju permirkęs siaubingas padaras, bet jie suprato, kad be SSRS būtų pralaimėję fašizmui. J.Stalinas tai įžvelgė, po Berlyno šturmo taręs JAV pasiuntiniui Averellui Harrimanui: „O juk caras Aleksandras nužygiavo iki Paryžiaus…“

V.Putinas, o tuo labiau jo įpėdinis D.Medvedevas, dar nenužygiavo niekur. Praplėstos Rusijos ribos į Šiaurės ir Pietų Kaukazą – dar nedidelis šiuolaikinių imperijos lyderių nuopelnas. 2008 m. Maskvoje vyko tarptautinė konferencija „Stalinizmo istorija: išvados ir tyrimo problemos“. Jos dalyviai perspėjo dėl stalinizmo reabilitacijos ir milijonų aukų užmaršties. Apie šį forumą rašęs ispanų laikraštis „El Pais“ paskui pastebės, kad pasveikinti šio pasaulinio susirinkimo neatvyko net prezidentas D.Medvedevas.

Ką norėti: Rusijos vadovėliuose J.Stalinas vaizduojamas kaip „efektyvus vadybininkas“ (šiuolaikine terminologija), „modernizatorius“, „puikus karvedys“. Rusijos švietimo ministras Andrėjus Fursenka patarė apie Staliną kalbėti „jaunimui suprantamais argumentais, o ne įžeidinėjimais“. Didžiausias nusikaltimas Staliną lyginti su Hitleriu, o nacių nusikaltimus prilyginti stalinizmui.

Rusijoje iki šiol nėra nei oficialaus stalininių represijų aukų sąrašo, nei nacionalinio teroro muziejaus. Tikiu, kad J.Stalino mirties dieną prie Mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje (iš jo prie Kremliaus sienos diktatoriaus palaikai buvo iškelti 1961–ųjų naktį iš spalio 31–osios į lapkričio 1–ąją) vėl susirinks saujelė jo gerbėjų, o prie dar išlikusių paminklų „tautų vadui“ bus paklota raudonų gvazdikų. Bet tai apgailėtina atminimo procesija.

* Simonas Sebagas Montefiore – 1965 m. gimęs britų istorikas ir rašytojas, knygų „Jaunasis Stalinas” („Young Stalin”, 2008), pagal kurią kino kompanijos „Marimax Films” ir „Ruby Film” išsipirko teisę kurti filmą, ir „Sachenka: romanas apie meilę, šeimą, istoriją ir kaltės išpirkimą XX amžiaus Rusijoje” („Sashenka: a Novel of Love, Family, History ant Redemption across 20th–Century Russia“, 2008), autorius. 2009 m. buvo Vilniaus knygų mugės svečias. Populiariausios jo knygos jau išverstos į daugiau nei 35 kalbas. „Stalino jaunystė” (tokiu pavadinimu lietuvių kalba išleista 2009 m.) laimėjo keletą prizų: „LA Times Book Prize in Biography“ (JAV), „Costa Biography Prize” (Jungtinė Karalystė), „Kreisky Prize for Political Literature“ (Austrija) ir „Le Grand Prix de la Biographie Politique“ (Prancūzija). Jos tęsinys – „Stalinas. Raudonojo caro dvaras” 2004–aisiais laimėjo „British Book Awards” Metų istorinės knygos titulą. Rašytojas – Karališkosios literatūros draugijos narys, gyvena Londone.